Kremlius išplatino keletą „nutekinimų”, leidžiančių suprasti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra nori įšaldyti karo veiksmus savo kare prieš Ukrainą. Tikėtina, kad šis paviešinimas pasirodė siekiant žlugdyti pasirengimą šią vasarą Šveicarijoje įvyksiančiam Ukrainos taikos aukščiausiojo lygio susitikimui. Sukūrus paliaubų galimybę, V. Putinui gali būti suteikta daugiau lankstumo nustatant naują interesų pusiausvyrą Kremliuje ir manevruojant tarptautinėje arenoje.
Per pastaruosius 27 mėnesius Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą patikino, kad yra pasirengęs
derėtis dėl karo prieš Ukrainą nutraukimo, tačiau Kijevas tai tinkamai atmetė kaip bandymus daryti spaudimą, kad Ukraina pasiduotų.
Tačiau praėjusią savaitę įvykdytas manevras gali reikšti, kad Rusijos karo strategija pasikeitė. Vietoj dar vieno pareiškimo Kremlius surengė „nutekėjimų” seriją, kurią iš pradžių surinko naujienų agentūra „Reuters”. Agentūra tuoj pat paneigė nutekinimus, tačiau taip dviprasmiškai, kad gali atrodyti, jog esmė pasitvirtino.
Pagrindinė žinia yra ta, kad V. Putinas galimai pasirengęs įšaldyti karo veiksmus dabartinėse fronto linijose ir yra įsitikinęs, kad gali „parduoti” šį kompromisą kaip pergalę, nepaisant to, kad atsisakė maksimalistinių tikslų stabdyti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) plėtrą ir vykdyti Ukrainos „denacifikaciją”. Nors denacifikuti reikia Rusiją, – tai redakcijos past.
Šiais nutekinimais greičiausiai siekiama sužlugdyti paskutinius pasirengimo Ukrainos taikos aukščiausiojo lygio susitikimui, kuris vyks birželio 15-16 d. Bürgenstoke (Šveicarija) ir kurį Rusijos propagandos mašina nepaliaujamai smerkia, darbus.
Per pastaruosius 27 mėnesius Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą patikino, kad yra pasirengęs derėtis dėl karo prieš Ukrainą nutraukimo, tačiau Kijevas tai tinkamai atmetė kaip bandymus daryti spaudimą, kad Ukraina pasiduotų.
V. Putinas dar ir skundėsi, kad Rusija nebuvo pakviesta, bei kartu tvirtino, kad Rusija nėra suinteresuota aptarti Ukrainos taikos susitarimo viziją, kuri labai skiriasi nuo „tikrovės vietoje”.
Visad save laikanti Maskva atkreipė dėmesį į pasikeitusią aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę, kurioje dabar daugiau dėmesio skiriama pasaulinėms problemoms, tokioms kaip aprūpinimas maistu ir branduoliniai pavojai. Be to, Rusijos diplomatija dėjo daug pastangų, kad pakenktų renginio patikimumui.
Dabar Maskva nerimauja, kad Ukrainos pasirengimas sumenkinti esminį jos teritorinio vientisumo atkūrimo klausimą gali įtikinti Kiniją, Indiją ir daugelį Afrikos, Lotynų Amerikos ir Artimųjų Rytų valstybių siųsti delegacijas į Šveicariją.
Kinijos pozicija dėl šio konflikto Rusijai neabejotinai lieka labai svarbi. Prieš dvi savaites su iškilmingai vizituodamas
Pekiną V. Putinas išreiškė visišką paramą Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Xi Jinpingo „taikos planui”, nors netiesioginis Rusijos aneksijų atmetimas yra didelis kliuvinys.
Pripažindamas šį nusilenkimą, Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi vizito Brazilijoje metu pasiūlė, kad į rezultatus orientuotoje taikos konferencijoje turi dalyvauti Rusija ir atsižvelgti į jos saugumo interesus.
Nepaisant visų Putino pastangų puoselėti partnerystę, Kinijos parama Rusijos karinėms pastangoms tebėra sąlyginė, o Vakarų sankcijos sumažino Maskvai labai reikalingų technologijų ir technikos importo apimtis. Pekinas siekia sumažinti „ilgojo karo” žalą Rusijos ekonominiams ryšiams su Europa, o siūlymas mažinti kovos intensyvumą labai gerai atitinka jo politiką išnaudoti skirtumus Europos Sąjungoje.
Branduolinės eskalacijos grėsmė išlieka pagrindine karo Ukrainoje pasekmių pasauliui tema, kurią Maskva ir Pekinas interpretuoja šiek tiek skirtingai. Kinija nuosekliai pasisako už atsargų valdymą, o V. Putinas atkakliai laikosi „brinksmanship”. Naujausias žingsnis – bendros Rusijos ir Baltarusijos taktinių branduolinių pajėgų pratybos. Gali atrodyti, kad tęsti šias provokacines pratybas siunčiant žinią apie pasirengimą paliauboms yra neproduktyvu.
Vis dėlto branduolinės galios demonstracija buvo atlikta siekiant padaryti įspūdį rizikos vengiantiems europiečiams ir padaryti juos imlesnius neva tikros taikos signalams.
Pagrindinė diplomatinių intrigų varomoji jėga yra mūšiai tranšėjiniame kare, kuriame Rusija vis dar turi iniciatyvą. Tačiau neseniai Charkovo srityje vykęs Rusijos puolimas davė tik keletą sunaikintų kaimų didelių aukų kaina. Net „kariniai patriotai” Rusijos komentatoriai abejoja jo strateginiu pagrįstumu.
Ši puolimų seka taip pat privertė NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą pareikšti akivaizdų dalyką: JAV ir Vokietijos prieštaravimai dėl tiekiamų tolimojo nuotolio ginklų sistemų naudojimo smūgiams Rusijos teritorijoje neturi prasmės. Vis dėlto šie nedideli teritoriniai laimėjimai gali suvaidinti svarbų politinį vaidmenį didinant V. Putino užuominų patikimumą – siūlymas pasitraukti atgal prie sienos gali sustiprinti argumentus dėl laikinų paliaubų organizavimo ir Ukrainos „įtikinimo” padaryti jas nuolatinėmis.
Beprecedentis kadrų valymas Gynybos ministerijoje, kai ilgametį Sergejų Šoigu pakeitė nepatyręs Andrejus Belousovas, patvirtina dviprasmišką Kremliaus planą. Atrodo, kad S. Šoigu buvo „nubaustas” paskyrimu Saugumo tarybos sekretoriumi, tačiau jis ir toliau pasirodo kartu su V. Putinu svarbiomis progomis, pavyzdžiui, vizito į Kiniją metu.
Tačiau keli Šojgu pavaduotojai buvo suimti dėl kaltinimų korupcija (lengvai įrodomų), dar daugiau jų atsistatydino. Belousovas, kuris neturi sekėjų komandos, šiuo metu susiduria su biurokratiniu chaosu didžiulėje ir priešiškai nusiteikusioje ministerijoje.
Jam reikia laiko, kad galėtų nustatyti naują didžiulių finansinių srautų kontrolę, be to, būtų naudinga sustabdyti
nuolatines force majeure aplinkybes, kurias sukelia koviniai veiksmai. Karinio-pramoninio komplekso vadovai, su kuriais V. Putinas buvo susitikęs praėjusį šeštadienį, taip pat pageidautų pereiti nuo nepaprastosios skubos prie stabilesnio poreikio, kodifikuoto naujoje Valstybinėje ginkluotės programoje, kurią vyriausybė pradėjo rengti.
V. Putinas dar gali nuspręsti nedaryti pertraukos sausumos puolime ir bombardavimo kampanijoje, nusprendęs, kad nuolatinė vidaus mobilizacija ilgam karui geriau užtikrins jo valdymo stabilumą.
Tačiau ugnies nutraukimo galimybės sukūrimas gali suteikti jam daugiau lankstumo nustatant naują kraštutinių interesų pusiausvyrą Kremliaus dvare ir manevruojant tarptautinėje arenoje.Jis gali manyti, kad tiesioginės grėsmės stiprina Europos vienybę ir transatlantinį solidarumą, bet gali greitai susilpnėti, jei konfrontacija bus laikinai sušvelninta.Kita aplinkybė – galimas paliaubų poveikis vidaus padėčiai Ukrainoje, kur prezidento Volodymyro Zelenskio vadovavimas suvokiamas kaip žlungantis.
Kad ir kokias intrigas V. Putinas bandytų suregzti, jo tikslas sunaikinti Ukrainą kaip nepriklausomą Europos valstybę
išlieka nekintamas – ir jis bus nugalėtas Ukrainos atsparumo ir Vakarų ryžto.
Pavel K. Baev, Eurasia Daily Monitor
Vertė Inga Gaubaitė
