„Slaugyk jį“ – Atjauta kaip sinodinė gydymo praktika. Paskelbta Romoje, Laterano Šv. Jono bazilikoje, 2023 m. sausio 10 d.
Brangūs broliai ir seserys!
Liga yra mūsų žmogiškosios patirties dalis. Tačiau ji gali tapti nežmoniška, jei išgyvenama izoliacijoje ir apleistume, jei jos nelydi rūpestis ir užuojauta. Kai keliaujama kartu su kitais, normalu, kad kas nors gali pasijusti blogai, tenka sustoti dėl nuovargio ar kokios nelaimės pakeliui.
Tais momentais galime pamatyti, kaip keliaujame: ar tikrai keliaujame drauge, ar tik einame tuo pačiu keliu, bet kiekvienas atskirai, rūpindamiesi savo interesais ir palikdami kitus, „kad patys susitvarkytų“. Todėl šią XXXI Pasaulinę ligonio dieną, vykstant Sinodinei kelionei, kviečiu jus apmąstyti, kad būtent per pažeidžiamumo ir ligos patirtį galime išmokti eiti drauge Dievo stiliumi, vadovaudamiesi jo artumu, užuojauta ir švelnumu.
Pranašo Ezekielio knygoje Viešpaties bylojamas žodis yra viena viso Apreiškimo viršūnių: „Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas […]. Ganysiu jas teisingumu“ (34, 15–16).
Pasimetimas, liga ir silpnumas yra natūrali mūsų kelionės dalis: tai neišskiria mūsų iš Dievo tautos, priešingai, dėl to atsiduriame Viešpaties dėmesio centre: jis yra Tėvas ir kelyje nenori prarasti nė vieno iš savo vaikų. Todėl reikia mokytis iš jo, kad iš tiesų taptume drauge keliaujančia bendruomene, gebančia neužsikrėsti atmetimo kultūra.
Kaip žinote, enciklikoje Fratelli tutti siūloma aktualiu žvilgsniu perskaityti palyginimą apie gerąjį samarietį. Jį pasirinkau norėdamas parodyti, kaip galime iš „uždaro pasaulio šešėlių“ pereiti prie „atviro pasaulio suvokimo ir kūrimo“ (plg. FT, 56). Š
is Jėzaus palyginimas glaudžiai siejasi su daugybe būdų, kuriais šiandien neigiama brolystė. Tai, kad sumuštas ir apiplėštas žmogus apleidžiamas pakelėje, vaizduoja būklę, kurioje paliekama daugybė mūsų brolių ir seserų, kai jiems labiausiai reikia pagalbos. Nėra lengva atskirti natūralių priežasčių nulemtas grėsmes gyvybei ir jos orumui nuo išpuolių, sukeltų neteisybės ir smurto.
Nelygybės mastai ir mažumos interesų vyravimas dabar taip veikia kiekvieną žmogaus aplinką, kad sunku bet kokią patirtį laikyti „natūralia“. Visos kančios vyksta „kultūros“ ir jos prieštaravimų kontekste.
Čia ypač svarbu atpažinti vienatvės ir apleistumo būseną. Šį žiaurų negailestingumą galima įveikti lengviau nei bet kokią kitą neteisybę, nes, kaip sakoma palyginime, jam panaikinti tereikia akimirkos dėmesio, atjautos vidinio sužadinimo. Du praeiviai, laikomi religingais žmonėmis, mato sužeistą vyrą, bet nesustoja. O trečiajam, niekinamam samariečiui, kyla užuojauta, ir jis pasirūpina pakelės nepažįstamuoju, laikydamas jį savo broliu. Taip elgdamasis, net apie tai nesusimąstydamas, jis keičia situaciją, kuria broliškesnį pasaulį.
Broliai ir seserys, mes niekada nebūname pasiruošę ligai. Dažnai net nepripažįstame, kad senstame. Mes bijome pažeidžiamumo, o įsigalėjusi rinkos kultūra verčia mus jį neigti. Pažeidžiamumui ten nėra vietos. Todėl, kai blogis įsiveržia ir užpuola mus, liekame parblokšti, be nuovokos.
Gali atsitikti taip, kad kiti mus apleidžia arba mums atrodo, jog turime juos palikti, kad nebūtume jiems našta. Taip prasideda vienatvė, ir mus užnuodija kartus neteisybės jausmas, dėl kurio, regis, net dangus užsiveria. Iš tikrųjų mums sunku išlikti ramybėje su Dievu, kai griūna mūsų santykiai su kitais ir su savimi.
Štai kodėl taip svarbu, kad visa Bažnyčia, taip pat ir ligos akivaizdoje, vadovautųsi evangeliniu gerojo samariečio pavyzdžiu ir taptų veiksminga „lauko ligonine“: jos misija, ypač dabarties istorinėmis aplinkybėmis, pasireiškia rūpinimosi veiksmais.
Visi esame trapūs ir pažeidžiami; mums visiems reikia užjaučiančio dėmesio, kai mokama sustoti, prisiartinti, pagydyti ir pakelti. Ligonių išgyvenama būklė apeliuoja į tuos, kurie žengia pirmyn, tarsi neturėtų seserų ir brolių, ragindama juos atmesti abejingumą ir sulėtinti žingsnius.
Pasaulinė ligonio diena kviečia ne tik melstis ir būti arti kenčiančiųjų; ja taip pat siekiama atkreipti Dievo tautos, sveikatos priežiūros įstaigų ir pilietinės visuomenės dėmesį į naują būdą žengti pirmyn drauge.
Pirmiau cituotoje Ezekielio pranašystėje labai griežtai vertinami prioritetai tų, kurie turi ekonominę, kultūrinę ir politinę valdžią liaudžiai: „Jūs valgote taukus, rengiatės vilna ir skerdžiate peniukšlius, bet avių nešeriate. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu“ (34, 3–4).
Dievo žodis visuomet apšviečia ir yra aktualus. Ne tik tuomet, kai smerkia, bet ir tuo, ką siūlo. Palyginimo apie gerąjį samarietį pabaigoje siūloma, kaip praktikuojamas broliškumas, prasidėjęs nuo asmeninio susitikimo, gali būti išplėtotas iki organizuoto rūpinimosi.
Užeiga, užeigos šeimininkas, pinigai, pažadas vienas kitą informuoti (plg. Lk 10, 34–35) – visa tai skatina mus galvoti apie kunigų tarnystę, sveikatos priežiūros ir socialinių darbuotojų darbą, šeimos narių ir savanorių įsipareigojimą, per kurį kiekvieną dieną viso pasaulio kraštuose gėriu priešinamasi blogiui.
Enciklikoje Fratelli tutti pabrėžiau, kad „palyginimas mums parodo, kokiomis iniciatyvomis galima atkurti bendruomenę, pradedant nuo vyrų ir moterų, kurie atsižvelgia į kitų žmonių trapumą, neleidžia rastis atskirties visuomenei, bet tampa artimais, tais, kurie pakelia ir reabilituoja parpuolusį žmogų, kad gėris būtų visų“ (FT, 67).
Pandemijos metai sustiprino mūsų dėkingumą tiems, kurie kasdien dirba sveikatos priežiūros ir mokslinių tyrimų srityse. Tačiau nepakanka vien pagerbti didvyrius, kad įveiktume tokią didžiulę kolektyvinę tragediją. Covid-19 išbandė platų kompetencijų ir solidarumo tinklą ir parodė struktūrines esamų gerovės sistemų ribas.
Todėl dėkingumą kiekvienoje šalyje turi papildyti aktyvios strategijos ir išteklių paieškos, kad kiekvienam būtų pasiekiama sveikatos priežiūra ir garantuojama pamatinė teisė į sveikatą.
Samarietis paveda užeigos šeimininkui: „Slaugyk jį“ (Lk 10, 35). Taip Jėzus kreipiasi ir į kiekvieną iš mūsų ragindamas: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37). Enciklikoje Fratelli tutti pabrėžiau, kad „palyginimas mums parodo, kokiomis iniciatyvomis galima atkurti bendruomenę, pradedant nuo vyrų ir moterų, kurie atsižvelgia į kitų žmonių trapumą, neleidžia rastis atskirties visuomenei, bet tampa artimais, tais, kurie pakelia ir reabilituoja parpuolusį žmogų, kad gėris būtų visų“ (FT, 67). Iš tiesų „esame sukurti pilnatvei, kuri pasiekiama tik mylint. Neįmanoma abejingai gyventi skausmo akivaizdoje“ (FT, 68).
2023 m. vasario 11-ąją žvelgiame į Lurdo šventovę kaip į pranašystę, pamoką, patikėtą Bažnyčiai naujaisiais laikais. Vertinga ne tik tai, kas gerai funkcionuoja, ir svarbus ne tik tas, kuris gamina. Ligoniai yra Dievo tautos centre, ir Bažnyčia kartu su jais žengia pirmyn kaip žmonijos, kurioje kiekvienas yra brangus ir niekas negali būti atmestas, pranašystė.
Marijos, Ligonių Sveikatos, užtarimui pavedu kiekvieną sergantį; visus, kurie rūpinatės ligoniais šeimoje, darbe, moksliniuose tyrimuose ir savanoriškoje veikloje; ir jus, įsipareigojusius megzti asmeninius, bažnytinius ir pilietinius broliškumo ryšius. Visiems nuoširdžiai siunčiu savo apaštališkąjį palaiminimą.
Pranciškus
Kauno Arkivyskupijos informacija Pasaulinės ligonių dienos proga
