Kadangi tenka dažnai važinėti geležinkeliais, o baigiantis vasarai nutariau ir paatostogauti, netikėtai sau palyginau įvairias smulkmenas ir tendencijas kai kuriose Lietuvos vietose. Apsistokime ties geležinkelio stočių tualetų politika. Taip taip – būtent tualetų.
Kaunas žengia pažangos linkme?
Tema kai kam gali pasirodyti keista ar juokinga, tačiau nelabai juokingose situacijose tikrai gali tekti atsidurti ne ne vienam. Neseniai sostinės geležinkelio stotyje, įstrigusi praėjimo į mokamą sanitarinę erdvę suktuke pasipiktinusi keikėsi užsienietė. Gal 10 minučių, kol ją išvadavo pasirodžiusi svarbiosios įstaigos prižiūrėtoja.
Prieš kurį laiką šaipiausi iš Vilniaus geležinkelio stoties, kuri už galimybę atlikti fiziologinį reikalą reikalavo pinigų, kaip tai daroma ir Klaipėdoje, bet nedaroma Kaišiadoryse ir Kaune, kur ši galimybė buvo nemokama. Nežinau kaip dabar Kaišiadoryse, nes viską pakeisti galima per dieną, o štai kauniečiai ėmė ir pasekė Vilniaus pavyzdžiu. Nemoka ma erdvė uždaryta, užtat prie kasų ėmė veikti mokamas variantas su, kaip dabar įprasta, elektroniniu mokėjimo savitarnos pultu.
Sunkiai suvokdamas, kaip tokios viešosios erdvės gali imti pinigus už tokią „prabangos“ prekę ar paslaugą, aš dar sunkiau suprantu kitą šio reikalo aspektą.
Kova su šešėliu?
Kaunas, kažkodėl sekdamas sostinės pavyzdžiu (gal neveltui kandidatas į Vilniaus merus Artūras Zuokas kalba apie dipolį, kur viskas turėtų kažkiek unifikuotis) pritaikė ir dar vieną abejotiną sprendinį. Atsiskaityti už teisę pasysioti gali tik banko kortele, o grynieji čia jau nebėra teisėta mokėjimo priemonė. Jei tau pasibaigė kortelės galiojimo laikas, bankas nurašė nuo sąskaitos kokį tiesioginį debetą ar aptarnavimo mokestį – suktukas tavęs nepraleis.
Pavyzdžiui, Kauno merą, administracijos direktorių, Seimo narį, ministrą ar teisėją, gali koks nors „MG Baltic“ ar „Autokausta“ papirkti jam pastoviai grynais apmokėdami stoties tualeto paslaugą? Turint omeny kainų ir interesų santykį – tokia prielaida nevirsta hipoteze, nes yra neįtikėtina.
Paprastai niekšai ir kretinai, pasisakantys prieš grynuosius pinigus, pasakoja apie šešėlį ir korupciją bei poreikį matyti kiekvieno žmogaus cento judėjimą. Apie tokios siekiamybės kvailumą, žalingumą ir totalitarines už jos slypinčias tendencijas jau esu kalbėjęs ne tik aš. Tad šįkart ne apie tai.
Jeigu grynųjų pinigų apyvartos ribojimas ir reiškia kovą su šešėliu (kas yra nesąmonė), tai bandau įsivaizduoti, kaip tai veikia išviečių segmente. Pavyzdžiui, Kauno merą, administracijos direktorių, Seimo narį, ministrą ar teisėją, gali koks nors „MG Baltic“ ar „Autokausta“ papirkti jam pastoviai grynais apmokėdami stoties tualeto paslaugą? Turint omeny kainų ir interesų santykį – tokia prielaida nevirsta hipoteze, nes yra neįtikėtina.
Nebent egzistuoja kokia nors slapta Specialiųjų tyrimų tarnybos ar Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos rekomendacija šiuo klausimu. Turint omenyje padėti su elektros rinkos „liberalizavimu“ (valdžios kryptingu prisidėjimu prie organizuoto vartotojų reketo) , gal galima suversti viską ir kokiai nors Europos Sąjungos direktyvai. Bet tai ir vėl – menkai tikėtina.
Kam iš tiesų to reikia?
Taigi, motyvai man lieka šiokia tokia paslaptimi. Matau tris galimus: suktukus su korteliniais pultais įrengianti firma dalinasi „drožle“ su kuo reikia; visus, kas atsakingi už tokių nesąmonių sustabdymą papirko sauskelnių tiekėjai; stočių administracijos viena po kitos kvankteli darbo vietose ir kodėl taip vyksta nežino net Pasaulio sveikatos organizacija.
Kad kritika nebūtų be sprendimo – šiokią tokią išeitį keliautojams ar stočių rajonuose atsidūrusiems žmonėms galiu pasiūlyti. Jei neturite kortelinių ir nenorite nei ieškoti apdergtinos vietos, nepasirūpinote sauskelnėmis bei neketinate protesto vardan apšlapinti suktuko – yra sprendimas. Bent jau Vilniuje ir Kaune paprastai peronuose yra traukinių, kurį išvyks dar ne tuoj. Bilietus tikrina tik traukiniui pajudėjus, o ten minėtos įstaigos dar neapmokestintos nei elektroniškai, nei variokais.
Tad kol kas naudokitės, nes, tikėtina, šią landą skaidruoliai greitai uždarys. Nebūčiau nei kiek nustebęs, jei ši vyriausybė ar koks nors Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas išlįstų su dar vienu projektu: laikyti privačiuose ofisuose esančius tualetus, kuriais nemokamai naudojasi darbuotojai, ta sritimi, kur gaunamos pajamos natūra bei slepiami mokesčiai. Kovoti su šešėliu, tai iki galo.
Tomas Čyvas