Beviltiškai įstrigęs Ukrainoje Rusijos valdovas Vladimiras Putinas sekmadienį, sveikindamas buvusias sovietines valstybes su 77-osiomis nacistinės Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare metinėmis, žadėjo, kad „kaip ir 1945-aisiais“ pergalė bus „mūsų”, – praneša agentūra BNS.
„Šiandien mūsų kariai, kaip ir jų protėviai, petys į petį kovoja už savo gimtosios žemės išvadavimą nuo nacių purvo, būdami tikri, kad kaip ir 1945-aisiais pergalė bus mūsų“, – sakė V. Putinas, savo šalies kariuomenę į Ukrainą pasiuntęs vasario mėnesį. Nieko kito, savo puolimo pateisinimui, kaip „nacių grėsmė” šis sutvėrimas sugalvoti idėjiškai neįgalus. Kaip ir visa jo kompanija.
„Deja, šiandien nacizmas vėl kelia galvą“, – pasakoja V. Putinas, tvirtinantis, kad Ukrainą yra apėmęs fašizmas (nacizmas ir fašizmas skirtingos sąvokos. bet apie tai ne dabar), pridurdamas, kad Ukraina kelia grėsmę Rusijai bei rusakalbių mažumai Rytų Ukrainoje.
„Mūsų šventa pareiga – sulaikyti ideologinius įpėdinius tų, kas buvo nugalėti“ Antrajame pasauliniame kare, sakė V. Putinas ir paragino rusus „keršyti“.
Pirmadienį Rusija savo pergalę prieš nacistinę Vokietiją oficialiai paminės didžiuliu kariniu paradu. Šimtai dresuotų, uniformuotų idiotų savo kaustytomis kanopomis (su pentinais) švęs kažkokią, kažkam neva reikalingą pergalę. Ne buvusią, o būsimą. Būtų maskolinė bjaurastija norėjusi tai daryti Kijeve, bet, nepaisant garsių deklaracijų – neišeina. O ir karinės pergalės legendos sukūrimas – problemiškas. Kas būtų pergalės simboliu? Mėnulio paviršiumi paverstas Mariupolis? Ar iš Juodosios jūros dugno stebuklingai pakilusios geldos, vadintos „raketiniu kreiseriu Maskva” muliažas?
V. Putino valdoma Rusija vasario 24 dieną pradėtą invaziją į Ukrainą, kaip visi atsimena, teisina tuo, kad esą reikia „denaciifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ šią šalį ir vadina savo karo nusikaltimus „specialiąja karine operacija“. Operacijos rezultatai: Ukrainos nacija suvienyta, NATO sustiprėjo, nes stoti panoro net švedai ir suomiai. Net idėjinis, po Putino kojomis besiviliojantis šakalas Lukašenka suka uodegą ir sako kariauti nelabai norįs.
Be to, Briuselyje, kaip vėl primena agentūra BNS, sekmadienį Europos Sąjungos šalių ambasadoriai aptaria šeštą bloko ekonominių sankcijų paketą Maskvai, galintį apimti laipsnišką rusiškos naftos importo uždraudimą. Pamišęs, Kaligulai prilygintinas diktatorius Putinas, su visa savo rėmėjų kompanija, pats tai paskatino. Mat ėmė ir atjungė dujas Lenkijai, kuri jam nesumokėjo rubliais už jo šantažą.
Kaip pastebi apžvalgininkai ir istorikai, V. Putinas bei jo šalininkai pamiršta bent dvi svarbias aplinkybes. Rusijos imperijai, net jos geriausiais laikais, nepavykdavo laimėti karo su Vakarų šalimis, jei Maskvos neremdavo anglosaksai. Napoleono Bonaparto kampanijos, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų atvejais išvien su Rusija buvo Britų imperija, o vėliau ir JAV.
Čia sovietų propagandiniai filmai šaipydavosi iš amerikietiškų konservų, ironiškai vadindami tai „antruoju frontu”. Be lendlizo tiekimų sovietų kariuomenės technika, medicina ir mityba kažin kaip įveiktų tą prakeiktą Vermachtą. Abu režimai buvo nusikalstami. Ir šiandien minintys siaubingo karo pabaigą Vakarai nenori pasikartojimo. O „karlikas” (lietuviškai – nykštukas) Vova veržiasi muštis. Tokia yra banali tiesa. Karlikas Vova su atomine bomba yra daug blogiau nei beždžionė su šautuvu,
Be to dabartinės Rusijos Federacijos konvenciniai resursai, nors ir yra nemaži, neprilygsta tiems, kuriuos ji turėjo Šaltojo karo laikais. Tuomet SSRS galėjo siųsti kariauti – savo pačios susigalvotais sumetimais – tuos pačius ukrainiečius, Baltijos šalių, Kaukazo, Vidurinės Azijos šauktinius. Pavergtųjų tautų rektrūtai buvo imperijos galios dalis.
Iš rūmų be apsaugos negalintis išeiti, save į kampą įsivaręs diktatorius turi paskelbti, kad kažką laimėjo, tai atšvęsti kartu su tūkstančiais ištikimų kretinų. Stebėkime – kas gi tai bus?
