| „Respublika” redakcijos archyvo nuotr. |
Tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas rugsėjo 22 d. feisbuke labai stebėjosi, kad viešajai įstaigai „Kupiškio ligoninė” vadovauja Julius Panka. Esą kokiu būdu žmogus, baigęs istoriją pedagoginiame universitete, dirbęs pardavėju prekybcentryje, neturintis jokio medicininio išsilavinimo, gali vadovauti ligoninei. Kodėl taip sujudo S.Malinauskas? Istorikai, medikai gali vadovauti Krašto apsaugos ministerijai, gamtosaugininkai, lakūnai, aktoriai gali vadovauti valstybėms. Tad kodėl J.Panka netinka į Kupiškio ligoninės vadovus?
Gal dėl to, jog J.Panka – buvęs Lietuvos tautinio jaunimo, o vėliau ir Tautininkų sąjungos pirmininkas. Gal dėl tos priežasties S.Malinauskas nutylėjo, kad J.Panka – ne tik istorikas, bet ir yra baigęs Mykolo Romerio universitete sociologijos mokslo magistrantūrą. Beje, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) nustatyta, kad pretendentas į rajono ligoninės vadovus turi turėti arba biomedicinos, arba socialinių mokslų aukštąjį išsilavinimą. J.Panka aukštąjį socialinių mokslų išsilavinimą turi. Jis Kupiškio ligoninei vadovauja nuo šių metų kovo 4 d., tai kodėl užkliuvo tik dabar?
„Labai keistas buvo tas puolimas, – prisipažino J.Panka. – Mano nuomone, tam nebuvo jokių priežasčių. Tiesiog šiuo metu, kai ligoninėje vyksta optimizavimas, atsirado ir nepatenkintų žmonių. Kai kas buvo įpratę, kad ligoninėje nėra labai daug darbo, o tada atsirado vadovas, kuris bando įdiegti darbo drausmę.
Kai darbe nelieka laiko nei laikraštį paskaityti, nei pamegzti, tada atsiranda ir nepatenkintų žmonių. Gal viena, o gal dvi slaugytojos buvo nepatenkintos, kad atsirado daugiau darbo, ir sugalvojo pasiskųsti žiniasklaidai”, – „Vakaro žinioms” sakė J.Panka.
– Jums, turinčiam tris vaikus, teko padirbėti ir pedagogu auklėtoju, ir istorijos mokytoju, ir pardavimų vadybininku, ir prekybos tinklo „Lidl” darbuotoju, ir „Sodroje”. Nuo 2018 m. apsigyvenote su šeima Kupiškyje ir dirbote Kupiškio rajono administracijoje vyriausiuoju specialistu – tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriumi. Tačiau sisteminė žiniasklaida, vos išgirdusi jūsų pavardę, pravardžiuoja nacionalistu. Kodėl prie jūsų iki šiol kabinėjasi?
– Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, vystosi atmetimo, kitaip manančių „nugesinimo” kultūra. Su tais žmonėmis, kurių pažiūros neatitinka valdančiųjų brukamai pseudokultūrai, tam tikros politinės jėgos bando susidoroti per pačias jautriausias vietas. Jei žmogus rašo knygas – jų neišleidžia. Jei rašo straipsnius – juos blokuoja. Jei dirba „Lidle” – blogai. Jei iš viso dirba – blogai. Jei būčiau bedarbis ir gaučiau pašalpą – irgi būtų blogai. Tas puolimas yra.
Matau S.Malinausko požiūrį feisbuke. Didžiausia problema, kad žiūrima ne į tai, kaip žmogus dirba. Kai kurie portalai paprašė manęs paaiškinti ir tuos paaiškinimus gavo. Bet asmuo, kuris paskleidė šmeižtą feisbuke, kai pradėjau argumentuoti, mane užblokavo.
Kupiškio rajone valdančiąją koaliciją sudaro konservatoriai ir socialdemokratai. Nepriklausau nė vienai iš šių partijų. Nesu jokių įtakingų asmenų nei giminaitis, nei buvęs bendraklasis ar draugas, todėl nepotizmą mano atveju galima atmesti.
Dirbu Kupiškio ligoninės direktoriumi daugiau nei 7 mėnesius ir tikrai nesu blogas vadovas.
S.Malinausko išsilavinimas panašus į mano. Magistro laipsnis tame pačiame Mykolo Romerio universitete. Tai kaip jis galėjo patarinėti tuometiniam premjerui Sauliui Skverneliui pandemijos suvaldymo ir komunikacijos klausimais?
Aiškus vienas dalykas – jei ateina vadovauti žmogus, kuris nori tik tyliai, ramiai pasėdėti, galimai jis įtiks visiems. Bet pernai Kupiškio ligoninė patyrė 200 tūkst. eurų nuostolį per metus. Reikėjo priimti radikalius sprendimus, optimizuoti darbą. Dauguma darbuotojų į tai žiūrėjo labai normaliai, tik liūdna, kad nepatenkintieji neatėjo pas mane, nediskutavo. Galima buvo atsižvelgti, priimti kažkokius sprendimus, tačiau buvo pasirinktas kelias skųstis sisteminei žiniasklaidai.
Ta sisteminė žiniasklaida, nekalbu apie „Respublikos” leidinių grupę, tiesiog pasigauna tave. Jei žmogus pasisako prieš vienos lyties partnerystę, prieš absurdiškas homoseksualų eitynes – šį žmogų reikia nukenksminti, kad jis bijotų, negautų darbo ir dar būtinai reikia jį marginalizuoti.
Puikus pavyzdys yra Seimo nario Valdemaro Valkiūno padėjėja Nendrė Černiauskienė. Niekur viešai neminima, kad ji yra teisės mokslų daktarė, ilgą laiką dirbusi prokuratūroje, ėjusi atsakingas pareigas. O kodėl tai nutylima? Nes tai nesutampa su viešomis pasakomis, kurias nori įdiegti mainstream’as (vyraujanti ideologinė kryptis – aut. past.). Jei žmogus pasisako už pseudovertybes, tada akcentuojamas jo išsilavinimas, mokslo pasiekimai. O jei priešingai, tai žmogaus išsilavinimas specialiai nutylimas. Esi marginalas, esi „nuo žagrės”.
Dabar vyksta kultūriniai karai, bet sulaukiu daug palaikymo. Tikrai esu labai dėkingas visiems, kurie išreiškia savo palaikymą komentaruose.
– Daroma viskas, kad lietuviui Lietuvoje būtų nejauku prisipažinti, jog esi lietuvis? Nes būsi apšauktas marginalu? O galiausiai liksi bedarbis?
– Tikrai taip. Visuomeninės savo veiklos, kuriai atidaviau ne vienerius metus, aš neišsižadu. Buvau jaunesnis, savo įsitikinimus išreikšdavau radikaliau, karščiau, emocingiau, bet nepažeidžiau jokių teisės aktų.
Liberalioji sisteminė žiniasklaida vaizduoja mane vos ne kaip nusikaltėlį, nors prieš mane niekada nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas. Nė karto neprasilenkiau su įstatymais. Nieko asmeniškai neįžeidžiau, neįskaudinau. Mūsų Kovo 11-osios eitynėse Vilniuje, kurias tuometinis meras Artūras Zuokas buvo uždraudęs, žygiavo 11-20 tūkst. žmonių ir nieko blogo neįvyko. Policija asmeniškai padėkojo eitynių organizatoriams už tvarkingą renginį.
Stengiuosi gyventi pagal sąžinę, įsitikinimus. Negali žmogus keistis dėl kelių, atsiprašant, kvailelių.
– Bet iš Vilniaus jus, galima sakyti, išgujo?
– Ne, neišgujo. Aš gimiau ir pirmuosius devynerius savo gyvenimo metus praleidau kaime Anykščių rajone. Visada norėjau su šeima persikelti į provinciją. Iš pradžių ieškojau istorijos mokytojo darbo įvairiuose rajonuose, bet dėl dešimties pamokų krūvio vienoje mokykloje negali važiuoti su šeima į kaimą.
Labai apsidžiaugiau, kai gavau įdomų darbą Kupiškyje.
Auginti vaikus mieste, kur jų nereikia vežioti į mokyklas, įskaitant ir muzikos mokyklą, yra labai patogu. Mieste nėra nė vieno šviesoforo. Tai rodo, kad nėra didelio automobilių eismo, saugumo situacija čia kitokia nei Vilniuje.
Bet spaudimas Vilniuje, kad likčiau visai be darbo, buvo milžiniškas. Vienuolika metų dirbau vadybininku, o po puolimo į darbą privačiame sektoriuje negalėjau pretenduoti. Netgi dirbti paprastu pardavėju, nes kaipgi „homofobas” aptarnaus pirkėjus. Tave segreguoja, tad tampi nebe švarus pagal indų, o gal pagal Amerikos Kukluksklano supratimą. Jau negali „nešvariomis” rankomis įmušti sviesto pakelio kainos į kasą. Tau yra primetamos nebūtos nuodėmės. Tas dabartinis puolimas neprideda ir sveikatos.
