Nerealu, kad Baltarusija–Gudija dar ilgesnį laiką kabėtų tarp Rusijos ir Europos. Teks apsispręsti. Rusija, žinoma, trūks–plyš nepaleis. Bet senovėje pavergtųjų tautų valia kartais šį tą reikšdavo.
Deja, kol kas gudams gerokai trūksta apsisprendimo būti Europos valstybe. Ar atbus – nežinia. Jei ne, tai ateis Kremliaus apsisprendimas draugiškai praryti. Paaiškins, kad gelbėjo nuo Kinijos.
Kol kas realios sienos statyba tarp Ašmenos ir Vilniaus signalizuoja gudams paskutiniu varpo dūžiu: ar nematot, kad liekat už Europos sienos? Ilgam arba dar ilgiau.
Nerealu (beveik), kad galimas būsimasis Rusijos prezidentas Sergejus Šoigu leistų savo gimtajai Tannu–Tuvai arba Tuvai atkurti turėtą ribotą valstybingumą. Tą budistų valstybę, formaliai savarankišką Azijos respubliką, net su savais pašto ženklais, bet ir su kompartija Stalinas pasiglemžė 1944 m., kai Vakarai žiūrėjo tik į Europos būvį ir ateitį.
Tuvą po aneksijos buvo užplūdę rusai, bet dabar, anot Jamestown Foundation analitikų, ten jau nė vieno ruso nebėra. Matyt, lėmė ir tuviečių meilė išvaduotojams. Tad šios labai savitos šalies ateitis, Rusijai byrant, gali būti visokia.
Tolimųjų Rytų ar panaši respublika prie Ramiojo vandenyno gali nesunkiai atsirasti (kadaise baltagvardiečiai mėgino) kaip visai nauja rusų–kinų arba kinų–rusų valstybė abiem vienalytėm gimdytojoms draugiškai sutariant; panašiai jau V. Putino epochoje susitarta dėl Damanskio salos su papildomais plotais už Amūro; arba pasibučiavus, arba ir be ypatingo Rusijos sutikimo. Tarkim, Krymo pavyzdžiu, gyventojams kurią dieną apsisprendus.
Tolimųjų Rytų Respublika (kažkur ten ir nerimaujantis Chabarovskas), jeigu jai pritartų Kinija ir Japonija su JAV, galėtų laikinai nuaktualinti Taivano dilemą. Tik taivaniečiams galutinai atsisakius ambicijų vadintis Kinijos Respublika, o mąstant apie konceptą „Viena Kinija, vienas Taivanas“. Su taikingo artėjimo perspektyva.
Prezidentas S. Šoigu nūnai išdėstė savo šviežutėlį planą Rusijai („ Alternatyva Rusijai“?). Tai penkių didžiulių miestų statyba Sibire, kur erdvės išties gausu, galimybių daug, o gyventojų pernelyg mažai. Jų gausėja, bet ne iš dabartinės Rusijos. Vargu bau komjaunimas, nauji tremtiniai, putinjugendas arba „naši“ atsiųs milijonus jaunų rusų patriotų, nelyginant naujiems BAM–ams.
Nepakaks nė žmonių iš prasmengančios atšilusios Šiaurės.
Kas kita, jei į tuos būsimus S. Šoigu miestus vyks atkeliami savanoriai iš Donecko ir Luhansko. Ukrainos prezidentas V. Zelenskis ką tik, beveik sinchroniškai su S. Šoigu idėja, pasiūlė, kad nenorintieji gyventi Ukrainoje keltųsi į Rusiją. Lyg būtų nujautęs!
Vienas tų būsimų Sibiro miestų kaip tik galėtų vadintis ne Naujaisiais Vasiukais, o Novodonbasku.
Į Afganistaną, esmingai nusigręžusį nuo Vakarų, bet mįslingą kaip Bin Ladeno dvasia, dar neskuba keltis nei Rusija, nei Kinija. Teks joms apsipręsti draugiškai, nors naivi Maskva gal svajotų apie buvusio priešo Talibano galutinę mutaciją į sąjungininką – atasvarai nuo Pekino.
Apskritai mažesniųjų teisės – dar daug kam tolimas arba praeities klausimas.
Ar taivaniečiai turi teisę rinktis? – kai kas net supyktų dėl jų prasimanytos teisės atsidaryti Lietuvoje demokratinio Taivano prekybos atstovybę.
O tibetiečiai? – jie taip nesvietiškai toli nuo abejingo pasaulio, kuris nė negirdi, kaip per ypatingąjį, unikalujį Tibetą važiuoja didysis „pažangos“ plentvolis.
O uigurai? Priverstinio perauklėjimo stovyklos – tą drg. Stalinas buvo sugalvojęs Rusijos žydams, rengęs jiems vietovių Birobidžane ir kitur, bet nespėjęs įgyvendinti.
Nei demokratijos šulai britai, nei visas demokratijų pasaulis nesurojo paklausti honkongiečių, ko jie galimai norėtų… Nulis galimybių. Atidavė kaip biomasę, atsidūrusią ant to konkretaus žemės gabalo.
Bet grįškim į Europą.
Jeigu Rusijos didybininkams nepavyks sukelti avantiūristinio karo Vidurio Europoje, panaudojant Karaliaučiaus parako statinę ir Nord–Strymus, gali ateiti laikas ir Karaliaučiui (Kenigui) arba Kantogradui. Kadaise būta idėjų apie tenykštę europietišką rusakalbių respubliką. Per septyniasdešijmt metų (po aneksijos) ten jau priaugo visai naujų žmonių. Ne vien KGB pensininkai. O jeigu jiems Europos Sąjunga pasirodys patrauklesnė – kol kas – už Kinijos Sąjungą? Kinai turi daug laiko, jie galėtų tai leisti. Imtų kol kas iki Uralo.
Štai kiek šiaurės pusrutulio žemėlapio transformacijų bemaž lauktina, jei tik politinės logikos nesujauks buvusio amžino įšalo transburbuliacijos. Na, ir pasaulio vandenyno tvanumo akcija. Apie ją politologai nė nesvarsto.
Šaltinis: LRT.LT
