Vieni tvirtina, jog kalbėkime, dialogas būtinas. Kiti atkerta, kad su šitais nėra ko kalbėtis, jie nesupranta ir nenori suprasti. Vieni atskiria mitingą ir riaušes, kiti deda lygybės ženklą. Visi kalba, bet, regis, kuo daugiau kalbame, tuo jau mažiau susikalbame.
Ir variantų „tarp“, abejonių, svyravimų vis mažiau. Tik kuo mažiau bus abejonių, svarstymų skirtingose stovyklose, tuo mažesnės galimybės bus susikalbėti. Savo burbuluose visi drąsūs, aktyvūs, pliekia liežuviais ar pirštais per klaviatūras, kad net to kalbėjimo lavinoje gali paskęsti. Bet tik susiduria skirtingos pozicijos ir kalbėjimui dažnai ateina galas. Kalbėti mokame, susikalbėti – nelabai.
Tačiau yra keletas „tarp“, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Ar gali būti taip, jog ne visai teisūs tie, kurie griežtai atskiria sankcionuotą ir nesankcionuotą mitingo dalis ir tie, kurie sako, jog čia nėra jokių dalių? Sutikime, jog be pirmos dalies, nebūtų buvę antros dalies.
Todėl neigti bet kokį ryšį tarp mitingo ir smurto proveržio negalime. Bet ar tai yra tapatu? Sunku sutikti, kad akmenų mėtymas, fizinis smurtas yra tapatu atėjimui į mitingą prieš nieką nenaudojant agresijos. Ir mitinge tokių žmonių buvo. Tai taip yra faktas.
Bet tai neišplauna minėtų dalyvių munduro ir to, kad net ir patys nesielgę agresyviai, neturėtų jausti jokios atsakomybės. Kaip minėta, be pirmos dalies nebūtų buvę antros. O ir pirmoje dalyje dalyvavusieji legitimavo agresiją, kad ir taikiai stovėdami, bet stovėdami prie kartuvių.
Kad ir tiesiog ploję, bet ploję žmonėms, kurie kurstė agresiją, turėjo ir turi reikalų su teisėsauga, patys „pasipuošę“ Hitlerio tatuiruotėmis ar jų telefonai „papuošti“ nacizmo simbolika. Ir agresija prieš žurnalistus buvo ne tik vėlai vakare. Bet visi žiūrėjo ir tylėjo. Galiausiai, gal ir tyliai, bet buvo pritarta ribojimų prilyginimui holokaustui, kas iš esmės yra pasityčiojimas iš holokausto aukų.
Todėl visų ant vieno kurpaliaus sumauti nėra tikslinga. Atsakomybę turi jausti visi, tačiau jos laipsnis skirtingas: kažkas turi būti rimtai įvertintas teisėsaugos institucijų, kažkas turėtų sulaukti kritikos dėl moralės, etikos ir nesuvokimo, kas yra pilietiškumas. Kaip bežiūrėtume, bet tiesiog atėjusio ir pastovėjusio žmogaus atsakomybė nėra tokia pati, kaip politiko, lipusio ant scenos ir dar kursčiusio aistras.
Tokių politikų, kurie priiminėja įstatymus, turi parlamentinės kontrolės galią, elgesys tikrai vertas bent jau patikrinimo Konstituciniame teisme. Kuo didesnė galia – tuo didesnė ir atsakomybė. Tik kai kurie mūsų politikai atsakomybės, moralės kategorijomis seniai nemąsto.
Tačiau dalis žmonių yra vedini ir baimės, nežinojimo, nors tai nuo minėtos atsakomybės jų neatleidžia. Bet jų silpnumu kai kurie manipuliuoja siekdami savo tikslų, kurie niekaip nesusiję su žmogaus teisėmis ar demokratijos gynimu.
Lengvų sprendimų nebus, ištraukti dalį žmonių iš dezinformacijos burbulų nėra paprasta. Bet tiesiog visus nustumti į paraštes nesigilinant, irgi nėra sprendimas. Kaip ir nėra sprendimas pasakyti, jog reikia kalbėti arba nesikalbėti. Viskas daug sudėtingiau. Ir šiai valdžiai reikėtų apie tai rimtai pamąstyti, nes šiandien numojus ranka, rytoj gali būti dar blogiau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
