Minime vienos gausiausios jaunimo pogrindžio antisovietinės organizacijos „Lietuvos jaunieji partizanai“ įkūrėjo ir vadovo Jono Gruzdzevičiaus gimimo 90-ies metų sukaktį, prisimename šios organizacijos veiklą.
J. Gruzdzevičius gimė 1935 m. rugpjūčio 22 d. Alytaus aps. Birštono vls. Nemajūnų miestelyje (dabar Prienų r.). Mokėsi Nemajūnų pradinėje mokykloje, vėliau Jiezno vidurinėje mokykloje. 1952 m. gegužę, važiuodamas dviračiu į mokyklą prie kelio Nemajūnai–Jieznas, rado Dainavos apygardos partizanų laikraštį „Partizanas“.
J. Gruzdzevičių sudomino jame išsakytas partizanų prašymas rinkti pokario tautosaką, registruoti partizanų užkasimo vietas, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę būtų išsaugota jų atmintis ir jie būtų garbingai palaidoti. Netrukus šiuo pogrindžio leidiniu pasidalijo su klasės suolo draugu Julijonu Albinu Kotvicku. Jaunuoliams kilo mintis kurti pogrindžio organizaciją. Vasaros atostogų metu J. Gruzdzevičius sugebėjo į šią veiklą įtraukti dar keletą klasiokų – Juozą Cibulską, Antaną Ragavičių, Kajetoną Tulevičių. 1952 m. rugsėjį jie davė priesaiką ir taip buvo įkurta pogrindžio organizacija. Jos vadu buvo išrinktas J. Gruzdzevičius, padėjėju – J. A. Kotvickas. J. Gruzdzevičius pasirinko Erelio slapyvardį, o organizacija buvo pavadinta Erelio būriu. Netrukus rasta ir daugiau bendraminčių kitose Jiezno vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse. Organizacija sparčiai plėtėsi ir 1953 m. žiemą jau turėjo kelias dešimtis narių. Daugumą jų sudarė Jiezno mokyklos moksleiviai, 1952–1954 m. laikotarpiu jai priklausė 63 nariai. Smarkiai išaugus organizacijos narių skaičiui, vadovauti tapo sudėtinga, tad ji buvo išskirstyta į atskiras grandis nuo 3 iki 15 žmonių, kurioms J. Gruzdzevičius paskyrė vadus. Buvo sukurta atskira moksleivių merginų grandis, kuriai priklausė Aldona Adamonytė – Rūta, Aldona Urbonavičiūtė – Ramunė, Ona Bagdonaitė – Eglė, Gema Balsiukevičiūtė – Lelija, Genovaitė Milda Šriubšaitė – Nendrė, Ona Klizaitė – Liepa, Ona Maloškaitė – Pakalnutė. Merginos rinko partizanų dainas, siuvo tautines vėliavas. Buvo sukurti organizacijos įstatai, įvesta privaloma kiekvienam nariui priesaika, organizacija pervadinta „Lietuvos jaunieji partizanai“.
Pagal organizacijos nuostatus jos nariai iš meilės Tėvynei ir Laisvei privalėjo aktyviai kovoti prieš komunistinės ideologijos įtaką, palaikyti tautoje nepriklausomybės vilties dvasią. Organizacijos nariai, atsiliepdami į partizanų prašymą, rinko partizaniškas, patriotinės, antisovietinės dainas, taip pat anekdotus, nukreiptus prieš esamą santvarką. Partizanų užkasimo vietos buvo fiksuojamos specialiame žurnale, deja, dėl KGB slėpimo jas retai sekėsi nustatyti.
Be to, organizacijos nariai ginklavosi, ruošėsi užpulti Punios stribus, spausdino ir platino atsišaukimus, šiam tikslui J. Gruzdzevičius iš Jiezno rajono švietimo skyriaus pagrobė rašomąją mašinėlę. Taip pat būdavo platinami įspėjimai aktyviausiai su santvarka kolabaravusiems vietiniams gyventojams, dažniausiai kolūkių pirmininkams. Be to, organizacijos nariai leido laikraštėlį „Jaunasis partizanas“, gamino ir kėlė Trispalves, dalyvavo nelegaliuose susirinkimuose. J. Gruzdzevičius ir dar penki organizacijos nariai naktį ginkluoti nusivedė mokyklos komsorgę Juzefą Zvicevičiūtę ir jos seserį mokytoją komjaunuolę Genovaitę Zvicevičiūtę į prie Nemajūnų kapinių esantį miškelį ir ten gerokai prigąsdino, liepdami nutraukti sovietinę veiklą. Tuo metu kiti du organizacijos nariai nukirpo telefono laidus tarp Nemajūnų ir Jiezno, kad nebūtų greitai pranešta saugumui.
Nujausdamas areštą, 1953 m. rugsėjo 25 d. metęs mokslus mokykloje, J. Gruzdzevičius išvyko į Kaliningrado sritį, Černiachovsko miestą, kur tris mėnesius gyveno ir dirbo. Po to grįžo į Lietuvą ir čia slapstėsi, toliau vadovavo organizacijai per štabo narius. 1954 m. sausio 19 d. grįžo į tėviškę, aplankė namiškius, bet kitą dieną buvo susektas ir suimtas. Tris dienas tardytas Kauno saugume, po to pervežtas į Vilniaus saugumą, čia tardomas iki teismo. LSSR KGB per savo agentūrą jau buvo surinkęs daug žinių apie šios organizacijos veiklą, 1954 m. sausio mėn. pabaigoje prasidėjo ir kitų organizacijos narių areštai. Iš viso buvo areštuoti ir tardyti 12 šios organizacijos narių. Už dalyvavimą organizacijoje dar buvo suimti J. A. Kotvickas, Stasys Valatka, J. Cibulskas, Antanas Stankevičius, Sigitas Zakarevičius, Algis Škvernevičius, Albinas Jaruševičius ir už nepranešimą bei organizacijos rėmimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn Petras Piličiauskas ir Kazys Gruzdzevičius. Tardymų metu kagėbistai iki 1954 m. balandžio 8 d. išsiaiškino dar 40 šios organizacijos narių, kurie vėliau įvairiai nukentėjo.
Aiškinantis pogrindinės organizacijos veiklą saugumiečiams padėjo konfiskuotas organizacijos vadovo J. Gruzdzevičiaus dienoraštis. Jame jis rašo apie savo pogrindinę veiklą, apie vykdomas kolūkio pirmininkų, milicininkų ir stribų sekimą, siekiant įsigyti ginklų. Taip pat J. Gruzdzevičius aprašo, kaip su organizacijos nariais miške treniravosi šaudydamas iš medžioklinio šautuvo į taikinį. Be to, mini, kaip su organizacijos nariu Viktoru Lubausku tarėsi, kur geriau paslėpti rašomąją mašinėlę, dokumentus ir kitus karo trofėjus, aprašo, kaip kapinėse kasė slėptuvę, kaip su broliais Lubauskais tikrino ginklus bei ieškojo tinkamos vietos surengti organizacijos sąskrydį. Šiame 1953 m. vasarą įvykusiame sąskrydyje dalyvavo 20–25 nariai, jo metu kalbas sakė grandžių vadovai pažymėdami, kad reikia stengtis, jog organizacija gyvuotų ir stiprėtų. Taip pat V. Lubauskas apklausos metu nurodė, kad kartu su J. Gruzdzevičiumi ėjo į „Naujojo kelio“ kolūkio pirmininko Vinco Bernatonio namus norėdami atimti jo ginklą, bet tai nepavyko.
1954 m. balandžio 28–29 d. LTSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija teisė ir įkalino aštuonis šios organizacijos narius. J. Gruzdzevičius buvo apkaltintas organizacijos įkūrimu ir vadovavimu jai, antisovietine agitacija, ginklų įsigijimu, tautinių vėliavų iškėlimu, atsišaukimų platinimu. Jis kartu su S. Valatka ir P. Piličiausku buvo nuteisti dešimčiai metų įkalinimo lageryje ir penkeriems metams tremties. Tokia pat bausme už padėjimą slėpti ginklus bažnyčios bokšte buvo nuteistas ir J. Gruzdzevičiaus tėvas Kazys, Nemajūnų bažnyčios zakristijonas. Organizacijos nariai A. Kotvickas, J. Cibulskas, A. Jaruševičius, A. Stankevičius ir J. Zakarevičius nuteisti ketveriems metams lagerio. J. Gruzdzevičiui buvo žadėta sušvelninti bausmę, jei jis pereis į KGB pusę ir per radiją paragins Lietuvos jaunimą atsisakyti rezistencinės veiklos, tačiau jis nesutiko.
1954 m. rugpjūčio 12 d. J. Gruzdzevičius buvo išvežtas į Dubrovlagą (Mordovija). Vykstant masiniam politinių kalinių paleidimui, 1956 m. rugpjūčio 17 d. buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Tačiau 1957 m. vasarį buvo suimtas ir mėginta jį užverbuoti agentu. Jam nesutikus, buvo paleistas, bet 1957 m. kovo 19 d. vėl suimtas ir išvežtas atgal į Mordovijos lagerius, kur kalėjo visą likusį bausmės laiką iki 1964 m. rugpjūčio 21 d. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno pas seserį ir įsidarbino Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos tiekimo sandėliuose kroviku. Keletą kartų buvo kviestas pas KGB pulkininką Julių Česnavičių, kuris mėgino jį verbuoti, vertė rašyti į Lietuvos komunistų partijos laikraštį „Tiesa“ savo praeitį smerkiantį straipsnį, bet J. Gruzdzevičius nepalūžo. 1978 m. jis grįžo į gimtuosius Nemajūnus slaugyti sunkiai sergančių tėvų, kuriais rūpinosi apie dešimt metų.
J. Gruzdzevičius mirė 1999 m. balandžio 24 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Jiezno mokyklos klasės draugų ir bendražygių J. Gruzdzevičius, be kita ko, prisimenamas kaip gabus literatas, kurio kūrinius mokytojai garsiai skaitydavo klasės draugams. Taip pat jis prisimenamas kaip sportininkas, šokėjas, draugiškas ir tvirtas jaunuolis, garbingai ištvėręs tardymus ir neišdavęs draugų. Buvo labai religingas, santūrus, poetiškos sielos.
Už nuopelnus siekiant Lietuvos nepriklausomybės Lietuvos Respublikos prezidento dekretu 2013 m. birželio 17 d. J. Gruzdzevičius apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Buvęs šios organizacijos narys Antanas Ragavičius 2010 m. išleido knygelę „Jiezno jaunieji partizanai“, kur aprašoma organizacijos veikla, prisimenamas pokario jaunuolių laisvės troškimas.
Arvydas Gelžinis
LGGRTC istorikas
