Nesinori per daug kartotis apie Lietuvos katalikų bažnyčios veidmainišką elgesį ir dvigubus prokuratūros visuomenės informavimo standartus teismui perdavus dviejų šios bažnyčios tarnų bylas dėl pedofilijos ir vaikų pornografijos. Prie viso to, ką skaitome, norėtųsi pridėti kelis akcentus
Pirma, ši istorija dar kartą įrodo laisvos žiniasklaidos reikšmę demokratinei valstybei. Žurnalistai, dar anksčiau atskleidę ne vieną panašią pedofilijos istoriją, o dabar – paviešinę seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus kaltinamų kunigų pavardes, užpildo valstybės institucijų paliktas spragas, žodžiu, yra tikroji ketvirtoji pilietinės visuomenės valdžia. Tuo galima džiaugtis, nes demokratija veikia (toks, beje, yra EP šūkis). Ir tai turbūt yra didžiausia sėkmė.
Antra, ne mažiau galime pasidžiaugti ir sėkminga prokuratūros veikla – juk svarbiausia, kad galimi nusikaltimai išaiškinti ir kaltinamieji perduoti teismui. Tai padaryti turėjo būti nelengva, nes, viena vertus, yra praėję nemažai laiko nuo galimų nusikalstamų veikų epizodų, kita vertus, susidurta su ypač viešumo šiais klausimais vengiančia ir nepelnytai privilegijuota institucija – Lietuvos katalikų bažnyčia.
Tad, trečia, minėtą prokuratūros dvigubą standartą atsisakant viešinti kaltinamųjų pavardes aiškinčiau subjektyviu jos vadovybės artimumu LKB ir prezidentūrai. Prisiminkime kad ir buvusius, su pasaulietinės valstybės koncepcija niekaip nederančius, bendrus prokuratūros su bažnyčia pranešimus spaudai apie ištirtas bylas, ir prokuratūros vadovės vizitus pas prezidentą rezonansinėms byloms aptarti, manding, nederančius su šios institucijos nepriklausomumu. Tokio dvigubo standarto, be abejo, neturėtų būti ir tokia praktika neturi kartotis, tačiau tai neturėtų užgožti esmės – tyrimo sėkmės.
Ketvirta, tiek prokuratūros, tiek bažnyčios atstovų argumentai, kodėl oficialiai neviešinamos kaltinamųjų pavardės, atrodo nepagrįsti. Ypač svarbiausiasis – kad kunigas atseit nėra viešasis asmuo. Tokį argumentą galima apibūdinti vienu žodžiu – absurdas. Nes juo sekant derėtų daryti išvadą, kad pati bažnyčia nėra vieša institucija, tarnauja ne viešajam, o privačiam jos tarnų interesui (taip ir jaučiu, kad juokais kartais kiltų noras su tuo atskirais praktikoje pasitaikančiais atvejais sutikti).
Vis dėlto kaltinamieji visuomenės akyse yra vieši katalikų bažnyčios atstovai, vadovavo parapijų bendruomenėms, viešai skelbta apie jų paskyrimą ir veiklą. Be to, dvasininkai neretai aktyviai dalyvauja politiniame bei visuomeniniame gyvenime, pasisako visuomenei aktualiais klausimais (ką šiuo atveju ir darė vienas iš kaltinamųjų, kaip matyti iš jo socialinių tinklų paskyroje esančių įrašų), be kita ko, apie tai, kaip turėtų gyventi kiti, kokios šeimos ir koks vaikų auklėjimas, jų nuomone, yra teisingas. Todėl neturėtų būti taip, kad kol pamokslaujama žmonėms, esi viešas asmuo, o jei esi kaltinamas seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus – staiga tampi privačiu asmeniu. Galų gale, o kaip su Konstitucinio Teismo suformuluota oficialiąja konstitucine doktrina, kad nusikalstamas veikas darantys asmenys neturėtų tikėtis privatumo?
Žinoma, būtų galima teisintis, kad dvasininkai nėra įvardinti kaip viešieji asmenys Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 76 d. (ir tai, beje, yra akivaizdi eksplicitinio teisinio reguliavimo spraga, atspindinti nepelnytą bažnyčios privilegiją). Tačiau jie turėtų patekti į šios dalies 10 punktą kaip “visuomenėje žinomi fiziniai asmenys, formuojantys tikslinių visuomenės grupių nuomonę įvairiais klausimais ir (arba) už šią veiklą gaunantys pajamas, jeigu jų veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams”.
Suprasčiau dar nusikaltimo aukų interesų apsaugos argumentą, kad paviešinus kaltinamojo pavardę kai kuriais atvejais gali būti lengviau identifikuoti ir nukentėjusiuosius. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė – galimos kitos aukos. Kalbama apie du dešimtmečius galėjusias tęstis nusikalstamas veikas ir dešimtis nusikalstamų veikų epizodų. Kas gali garantuoti, kad nukentėjusiųjų nėra daugiau? Galbūt žmogui, kuris iki šiol tylėjo, būtent konkreti pavardė ir žinia, kad prabilo kiti, padėtų suprasti, jog jis nėra vienas, ir pačiam išdrįsti kreiptis į teisėsaugą.
Penkta, LKB reakcija kol kas nepasirodė nei nuoširdi, nei adekvati. Vilniaus arkivyskupo kreipimesi be kvietimo maldai ir raginimo visiems būti budriems nematyti savikritikos ar atgailavimo, anei konkretesnių žingsnių, kaip užkardyti panašias veikas ir bent iš dalies atlyginti žalą nukentėjusiesiems. Žinoma, sveikintinas raginimas nukentėjusiesiems kreiptis tiek į teisėsaugos, tiek į bažnytines institucijas, bet nėra apie atitinkamų specialių bažnytinių institucijų ir veiklos procedūrų tobulinimą. Juk būtent jos, kaip atskleidžia žiniasklaidos tyrimai, pasirodo nepakankamos ir nekeliančios pasitikėjimo.
Juolab veidmainiškai skelbiama apie pagarbą kiekvieno žmogaus orumui, nes sunku atrasti, kas nei LKB yra padaręs daugiau, kad ne visi žmonės Lietuvoje būtų lygūs savo orumu, kad tam tikroms grupėms (pirmiausia LGBT) priklausantieji (ir jų vaikai) būtų stumiami į visuomenės paraštes, kad seksistiniai stereotipai apie moteris būtų saugomi nuo “genderistinės ideologijos” kaip tautinis paveldas.
Taigi, šešta, aptariama istorija grąžina mus prie to, kuo pavirto LKB. Uždara, niekam neatskaitinga institucija, aktyviai besikišanti į valstybės valdymą ir pasaulietinių viešųjų reikalų sprendimą, pastačiusi save aukščiau Konstitucijos ir įstatymų, skleidžianti rašistinio tipo dezinformaciją apie žmogaus teises, ypač partnerystės institutą ir Stambulo konvenciją, vis labiau susitapatinanti su prorusiškais kraštutinės dešinės radikaliais politikais. Kitaip tariant, iš esmės kovojanti prieš ES vertybes ir Lietuvos europeizaciją. Tokios tendencijos, manyčiau, tolina bažnyčią nuo krikščionybės.
Tad nereiktų stebėtis, kad tokia bažnyčia daugiau pastangų skiria kovai prieš partnerystę ir Stambulo konvenciją, nei prieš pedofiliją. Kitaip nebus, kol nebus pervertinti vertybiniai prioritetai ir išmokta pripažinti bei gerbti iš tikrųjų visų žmonių lygų orumą, atsisakyta pagundų vairuoti šalies politiką, nustota teikti sakyklas žemaitaičiams, sinicoms ir vėgėlėms.
Galiausiai, septinta, tai neišvengiamai skatina grįžti ir prie susijusio klausimo, apie kurį esu rašęs ne kartą – valstybės santykio su bažnyčia. Pagal Konstituciją Lietuva yra pasaulietinė valstybė, kurioje negali būti valstybinės religijos, bet reikia pripažinti, kad tai labiau teorinis teiginys. Nors valstybės institucijos turi būti neutralios ir nepriklausomos nuo bažnyčios, praktikoje toks atstumas ne visada išlaikomas. Iš valstybės pusės itin užsileista, tad nereikėtų stebėtis aptariama istorija, kai bažnyčia leidžia sau taikyti iš esmės kitokį standartą, nei tas, kuris tokiu atveju būtų taikomas kitoms institucijoms.
Pataikavimo, nuolaidžiavimo ir nepelnytų privilegijų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Na kad ir paskutinį kartą Seime svarstant LRT įstatymą beveik niekam nekilo klausimas, ką apskritai LRT taryboje turi veikti Vyskupų konferencijos atstovas, ir beveik niekas nei protestavo, nei ginčijo šio atstovo paskyrimą pažeidžiant LRT įstatyme nustatytą tvarką ir atseit vadovaujantis kanonų teise. Čia tik mažytis pavyzdėlis iš šių metų praktikos. O kur ilgamečiai dalykai, kai bažnyčia, užsiimdama tam tikra veikla (pavyzdžiui, visuomenės švietimo), iš esmės iškreipia konkurenciją, nes jos naudojamam komercinei veiklai turtui mokesčiai netaikomi. Galiausiai tai, kad tiek Prezidento, tiek Seimo narių priesaikoms skirti Seimo posėdžiai pradedami Vilniaus arkivyskupo metropolito invokacija savaime parodo, kiek pasaulietinė valstybė čia yra ir kokia yra valstybinė religija. Žinoma, galima rasti gerokai daugiau valstybės institucijų veiklos teokratizavimo pavyzdžių.
Be pataikavimo turbūt nemažai yra ir politikų baimės įvardinti daiktus tikraisiais vardais. Kiek jų išdrįsta kritikuoti bažnyčią? Bene iškalbingiausia yra dabartinio prezidento tyla aptariamos istorijos atveju. Kitais atvejais jis nevengia ir pasmerkti, ir nuteisti, ir pasisakyti ant nekaltumo prezumpcijos pažeidimo bei kišimosi į teisėsaugos darbą ribos. Tik ne dabar, tad subordinacija tampa aiški, “lygus teisingumas visiems” taip pat.
Žodžiu, yra apie ką pamąstyti, būtų ir ką nuveikti. Tik maža tikėjimo, kad kol kas bus pokyčių. Ir taip, tikėtina, iki naujų išaiškėjusių bažnytinių pedofilijos istorijų.
Paluknio Šv. Jono Krikštytojo parapijos paskyros „Facebook“ ir Šalčininkų rajono savivaldybės nuotr.
Autorius yra Europos parlamento narys nuo Laisvės partijos. Komentaras iš jo socialinio tinklo Facebook paskyros.
