Pavasarį Lietuvos laukia referendumas dėl masinės dvigubos pilietybės išsaugojimo. Vėl. Dėl to paties Lietuva jau balsavo ne kartą, pastarąjį – per 2019 metų Prezidento rinkimus. Konstituciniam Teismui pasakius, kad esamas Konstitucijos tekstas visiems norintiems turėti Lietuvos ir kitos šalies pilietybę neleidžia, kone visos parlamentinės partijos vieningai ėmėsi palaikyti tokių referendumų idėją. Vėl palaikys ir vėl agituos balsuoti „už“. Kosmopolitinė globalios Lietuvos idėja suvienys tiek kairės, tiek dešinės liberalus.
Štai net mažiausios parlamente atstovus turinčios partijos skelbia palaikymą dvigubai pilietybei. Lietuvos žaliųjų sąjungos taryba tai paskelbė oficialiai. Po jų argumentais pasirašytų, ko gero, visos parlamentinės partijos. „Lietuva yra pernelyg maža šalis, kad leistų sau prabangą netekti piliečių, […] šalies visuomenė sparčiai sensta. Suteikti Lietuvos piliečiams galimybę išsaugoti pilietybę – viena iš priemonių, galinčių prisidėti prie sistemos stabilumo palaikymo. […] Jau dabar Lietuva dėl griežto daugybinės pilietybės ribojimo netenka didelio skaičiaus piliečių.“ Tai vis Žaliųjų partijos vadovų tezės.
Kuo daugiau kalbama apie dvigubą pilietybę, tuo stipresnis įspūdis, kad šia tema kaip jokia kita viskas išdidžiai remiama emocijomis. Pirma, tautybė maišoma su pilietybe. Niekas nenustoja būti lietuviu, netekęs Lietuvos pilietybės. Tapatybės neįmanoma atimti. Pilietybė nėra tautybė, tai teisinis teisių ir pareigų santykis su savo valstybe.
Antra, niekas nepraranda Lietuvos pilietybės dėl to, kad išvažiavo į užsienį.Niekas jos nepraranda prieš savo valią, kitaip nei laisvu pasirinkimu. Iš Lietuvos po nepriklausomybės atkūrimo yra emigravę daugiau nei pusė milijono piliečių ir tik keliolika tūkstančių neteko Lietuvos pilietybės. Jos netenkama ne kaip bausmės ir ne už akių. Jos netenkama laisvai pasirinkus natūralizacijos būdu gauti kitos šalies pilietybę. Čia verta stabtelėti.
Kaip gaunama kitos šalies pilietybė? Išgyvenus joje daug, dažniausiai apie dešimt metų, taip pat išlaikius valstybinės kalbos, konstitucijos egzaminus, prisiekus tai šaliai ištikimybę. Kam visa tai? Žmonės vargsta ir siekia kitos šalies pilietybės, nes planuoja joje ir toliau gyventi. Išimčių būna, bet taisyklė tokia – kitos šalies pilietybė įgyjama tam, kad joje liktume, nes ji palengvina gyvenimą būtent toje šalyje. Sociologija aiškiai rodo, kad kuo ilgiau žmogus gyvena kitoje šalyje, tuo mažesnė tikimybė, kad jis grįš į tėvynę. Tokia realybė.
Tad niekas nesmerkia žmonių už pasirinkimą gyventi kitoje šalyje. Jokia paslaptis, daugumą emigravusiųjų iš Lietuvos pati Lietuvos valdžia ir išvarė į užsienį. Niekas nesmerkia ir už kitos pilietybės pasirinkimą. Bet tai yra būtent pasirinkimas. Pasirinkus naują, prarandama senoji. Neįmanoma patikėti, kad bent vienas emigrantas to nežino. Ir tai nėra jokia „bausmė“. Tai laisvas ir gerbiamas pasirinkimas. Lietuvos valstybė jį atliekantiems žmonėms palikdama Lietuvos pilietybę tik dirbtinai lengvintų pasirinkimą – siekiant naujosios pilietybės nieko nebūtų prarandama. Augtų paskatos likti ir iliuzijos, kad ir likęs užsienyje kažkaip virtualiai, per pilietybę, esu Lietuvoje. Toje globalioje, iš konservatorių fantazijų.
Referendumas skirtas kurstyti šias iliuzijas ir cituotos Žaliųjų partijos atstovų frazės tą geriausiai liudija. Žmogus, susikūręs gyvenimą kitoje šalyje ir daug padaręs, kad galėtų ten likti, Lietuvai nėra prarandamas, kai netenka Lietuvos pilietybės. Esminis pasirinkimas įvyksta tada, kai žmogus nutaria nebegrįžti. Žmogus kitoje šalyje kuria jos ekonomiką, dalyvauja jos gyvenime, į jos kultūrą ir tvarką įleidžia savo vaikus. Lietuvos tuo tarpu jis nekuria. Tai, kad popieriuje turėsime šimtais tūkstančių daugiau piliečių, kurie realiai negyvena ir nekuria Lietuvoje, niekaip nesumažina Lietuvos demografinės tragedijos.
Tačiau referendumas būtent ir skirtas šiai iliuzijai sukurti. Įteisinę masinę dvigubą pilietybę jos šalininkai Seime tikisi parduoti sau ir visiems mažiausiai tris iliuzijas. Pirma, iliuzija išvykusiems, kad jie per pilietybę tebėra Lietuvoje, dalyvauja jos gyvenime, „kuria Lietuvą“ ir fiziškai grįžti iš esmės nebereikia – veikia magiškasis pilietybės ryšys. Antra, iliuziją visuomenei, kad Lietuva nenyksta, demografinė problema, nors realiai apimanti emigraciją, yra ne tokia ir baisi, nes Lietuvos piliečių štai yra daug, visi Lietuvoje ir pasaulyje, Lietuva nesusitraukusi, nors iš tiesų tikrovė priešinga. Trečia, iliuziją sau patiems, kad kažką padarė dėl Lietuvos išlikimo, kad išsprendė rimtą problemą. Emigracijos fakto normalizavimas ir išvykusiųjų kaip gyvenančių globalioje Lietuvoje apskaita nieko iš tiesų nesprendžia. Bet maitina tautą iliuzijomis.
Pagaliau sąžiningas žvilgsnis į skaičius turėtų blaivinti ir vaduoti iš iliuzijų šiuo jausmus kurstančiu klausimu. Nors emigravę per 700 000 piliečių, svetimą pilietybę gavo ir Lietuvos pilietybės neteko vos keliolika tūkstančių. Galima spėti, kad gerokai daugiau žmonių tiesiog neinformavo Lietuvos apie savo naują pilietybę. Net jei skaičius penkis ar dešimt kartų didesnis, tai vis tiek ženkli išvykusiųjų mažuma. Daugeliui emigrantų kita pilietybė nerūpi, nereikalinga ir neaktuali.
Ir antras skaičius. Kad įvyktų referendumas dėl masinės dvigubos pilietybės įteisinimo, tam turėtų pritarti apie 1,3 milijono piliečių. Visi supranta, kad tai labai didelis skaičius. Prezidento rinkimuose balsuoja vos daugiau žmonių apskritai. Pasiekti Konstitucijoje numatytą aktyvumą sunkiai tikėtina, bet vis tiek bandoma. Nors teoriškai labiausiai suinteresuoti, pasaulio lietuviai prie šių pastangų labai mažai prisideda. Pasaulio lietuvių apygardoje balsavo vos 35 tūkstančiai. Pasaulio lietuvių atstovės kalba apie tai, kad balsuoti sudėtinga, sunku, toli ir t.t. Pasak D. Asanavičiūtės, reikia įteisinti elektroninį balsavimą, beprotiškai pavojingą hibridinio karo sąlygomis ir neatsitiktinai netaikomą beveik niekur pasaulyje. Ambasadoriai nesutinka – kur tik normaliai veikia paštas, balsavimas paprastas ir iš užsienio.
Kad ir kokios būtų priežastys, jeigu išvykę lietuviai sudalyvautų referendume bent tokiu aktyvumu, kokiu jame dalyvauja esantys Lietuvoje, tas reikiamas balsų skaičius galimai susidarytų. Tačiau iki to be galo toli. Išvykę lietuviai nedalyvauja nei rinkimuose, nei referendumuose. Nors iš jų dar niekas neatėmė Lietuvos pilietybės, taigi pagal referendumo šalininkų mitologiją, nenutraukė jų emocinio ir tautinio ryšio su Lietuva, neatėmė stimulo vykdyti savo teises ir pareigas. Pačiu svarbiausiu jiems patiems klausimu, dėl taip trokštamos pilietybės išsaugojimo, pasaulio lietuvių aktyvumas yra neįtikėtinai žemas.
Galbūt, tik galbūt, tas pilietybės klausimas jiems nėra toks svarbus? Galbūt, šis aktyvumo rodiklis ir yra tikrasis balsavimas? Balsavimas prieš iliuzijų vaikymąsi ir už tikrovės pripažinimą: Lietuva yra čia, tarp savo sienų, ne globali,žmogus faktiškai realizuoja savo pilietybę visada tik vienoje valstybėje, kurioje gyvena. Valdžiai reikia rūpintis, kad Lietuvos piliečiai svarstytų grįžimą į Lietuvą, o ne guostųsi kuriantys mistinę globalią Lietuvą.
Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Vilniaus tarybos narys
