Jauna piniginga karta nenori būti gręžinių prižiūrėtojais ir reikalauja patogumų čia ir dabar. Su tokiais pageidavimais susiduria 50–70 km nuo didmiesčių nutolusios vandentvarkos įmonės, kurių teritorijose atsirandantys naujakuriai nenori patys įsirengti individualių vandens gręžinių ar nuotekų sistemų, bet tikisi savivaldybės įmonių paslaugų.
Ekspertai sako – reikalavimai iš dalies pagrįsti, o gyvenviečių urbanizacija – pozityvi civilizuoto gyvenimo tendencija.
Štai bene 70 km nuo Vilniaus nutolusiuose Molėtuose iškilus „Teltonikos“, „Ventman“ gamykloms, miesto baseinui, „Lidl“ parduotuvei, viešbučiui bei atsidarius dar keletui smulkių įmonių smarkiai suintensyvėjo daugiabučių ir individualių namų statyba. Jau dabar laisvų žemės sklypų Molėtuose beveik nebeliko.
Pasak „Molėtų vandenų“ direktoriaus Gintauto Maniušio, pirmaeilis įmonės uždavinys ir yra prijungti visus naujakurius prie bendro vandentvarkos tinklo.
„Nemažai jų teiraujasi: „Gyvename kiek atokiau nuo miesto, ar galime būti prijungti prie bendro tinklo?“ Kartais tokie prijungimai mums neparankūs, jie tiesiog prieštarauja verslo logikai, bet vis tiek stengiamės prijungti ir kiek labiau nuo centro nutolusias sodybas“, – teigia G. Maniušis. Pasak jo, buvusiems vilniečiams, kurie įsikūrę rajono vienkiemiuose ir kurie neturi galimybės prisijungti prie centralizuotų tinklų, skiriamos kompensacijos individualiems nuotekų valymo įrenginiams pasistatyti.
„Molėtų vandenų“ vadovas pastebi, kad vartotojui pasikloti pusės kilometro ilgumo vandentiekio tinklus nuo gyvenvietės iki jo statomo gyvenamojo namo jau nėra per brangus malonumas. Dažnai kur kas patogiau yra pasirinkti centralizuotą vandens tiekimą, nei savarankiškai rūpintis nuosavu gręžiniu, nuolat stebėti vandens kokybę ar nuotekų talpų užpildymą ir veikimą
G. Maniušis skaičiuoja, kad nauji vandentiekio ir nuotekų tinklai pakloti trims būsimiems daugiabučiams, Žvyrakalnio individualių namų kvartalui, dešimčiai naujai pastatytų kotedžų Ąžuolų gatvėje bei daugybei individualių namų, įskaitant sodininkų bendrijas miesto ribose. Tiesa, šie darbai finansuojami iš ES ir Molėtų rajono savivaldybės lėšų. 2024 metais Savivaldybė šioms reikmėms skyrė 450 tūkst. eurų.
Panaši situacija klostosi bene 50 km nuo Klaipėdos nutolusiame Šilutės rajone. Saugose, Švėkšnoje, Vilkyčiuose statomos naujos arba rekonstruojamos senos sodybos, o jų savininkai dirba Klaipėdoje. Ir čia naujakuriai nėra suinteresuoti savarankiškai rūpintis nuolatine vandentiekio, o ypač nuotekų tinklų priežiūra.
„Šilutės vandenų“ vadovo Alfredo Markvaldo žodžiais, mieste klesti statybos ten, kur jau įrengta vandentvarkos infrastruktūra. Štai sodų bendrijose statomi nedideli gyvenamieji iki 80 kv. m. ploto namai iš karto prijungiami prie centralizuotų sistemų. Kitur gyvenamųjų namų plėtrą paskatino neseniai įrengti centralizuoti nuotekų tinklai. Tam iš ES fondų buvo skirta 467 tūkst. eurų.
O štai „Giraitės vandenys“ 400 km vandentiekio tinklų paklojo 55 gyvenamosiose vietose. Paraleliai šalia jų paklota 320 km nuotekų tinklų. Sparčiausiai gyvenamųjų namų ir pramonės objektų statyba vyksta su Kauno miestu besiribojančiose vietovėse, tad čia būtina ne tik naujų vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra, bet ir esamos infrastruktūros atnaujinimas.
Tam būtina plėsti trasų diametrus, pralaidumą. „Netolygi plėtra mums kelia papildomų iššūkių, bet su tuo esame susitaikę“, – sako Andrius Dzevyžis, „Giraitės vandenų“ direktorius. Jo manymu, įmonės veiklą žymiai palengvintų 20–25 metais numatytos gyvenamosios plėtros zonos. „Bet iš padėties sukamės, pastaruoju metu nutiesdami 20–30 km vandentiekio ir nuotekų tinklų per metus. Naudojamės ES fondų parama, Kauno rajono savivaldybės lėšomis.“
„Mūsų galimybes pakloti keliasdešimt kilometrų papildomų trasų palengvino įvestas infrastruktūros mokestis bei savivaldybių tikslinės dotacijos“, – regioninių įmonių veiksmus komentavo Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.
Tuo tarpu Robertas Notkus, Austrijos įmonės „Bio Clean Technology“ atstovas Šiaurės šalims, siūlo lietuviams kopijuoti austrų ar šveicarų patirtį. „Ten ištisi kaimai prijungiami prie nedidelių valymo įrengimų, juose „įkurdinamos“ gerosios bakterijos. Jos yra lyg antibiotikų atitikmuo, geba skaidyti sunkiai valomus riebalus. Tokiu būdu valymo įrengimams nereikia kapitalinių investicijų, o gamta lieka tvari“, – sako ekspertas.
