Rusijos agresija prieš Ukrainą, kuriai netrukus 18 mėnesių sukaktis, netiesiogiai, bet stipriai susijusi su prieš 15 metų vykusiu Rusijos ir Sakartvelo (Gruzijos) karu.
Pirmąją 2008 m. rugpjūčio savaitę gruzinų kaimai Pietų Osetijoje, separatistiniame anklave, kurį Rusija kontroliuoja nuo 1992 m., buvo apšaudyti smarkia artilerijos ugnimi; rugpjūčio 14 d. Rusijos tankai pasiekė Tbilisio apylinkes, o po savaitės atsitraukė į Cchinvalį.
Dėl paliaubų derėjosi Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kuris nuskubėjo į Maskvą įtikinti Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą atšaukti invaziją; būtent Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Condoleezza Rice įtikino tuometinį prezidentą Michailą Saakašvilį pasirašyti susitarimą, kuris paskatino Kremlių pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją „nepriklausomomis valstybėmis” („Rossijskaja gazeta”; „Svoboda”, rugpjūčio 8 d.).
Apmąstymai apie šį karą tiek pagrindinėje Rusijos žiniasklaidoje, tiek necenzūruojamose platformose sutampa. Tai vertinama kaip faktas, kad greita Rusijos pergalė ir Vakarų pasirengimas ją pripažinti paskatino Maskvą remtis karine galia kaip universalia politikos priemone bei taip nubrėžė kelią į karą su Ukraina („Izvestija”, „Meduza”, rugpjūčio 8 d.).
Iškart po karo Sakartvele ( Gruzijoje) Rusijoje buvo pradėtos drastiškos karinės reformos, kuriomis siekta paversti kariuomenę kovai pasirengusiomis pajėgomis, galinčiomis dalyvauti dinamiškose daugiaveiksmėse operacijose šiuolaikiniuose karuose.
Skubus specialiųjų pajėgų ir oro desanto karių dislokavimas Kryme 2014 m. vasario mėn. buvo suvokiamas kaip teigiamas šios modernizacijos sėkmės įrodymas („Nezavisimoe voennoe obozrenie”, liepos 20 d.).
Tačiau Rusijos įsiveržimas į Ukrainą atskleidė atotrūkį tarp Kremliaus politinių ambicijų ir realių jos karinės mašinos, pritaikytos greitiems puolamiesiems manevrams, bet nepajėgios palaikyti užsitęsusių mūšių, pajėgumų.
Žygis į Kijevą 2022 m. vasarį virto baisia karine katastrofa, o Juodosios jūros laivynas, 2008 m. rugpjūtį beveik tobulai atlikęs desantą Sakartvele, šiuo metu stengiasi apsiginti nuo Ukrainos karinio jūrų laivyno bepiločių lėktuvų smūgių („Nezavisimaja gazeta”, rugpjūčio 6 d.).
Intensyviame ,ilgame kare, kurio, nepaisant priešingų teiginių, Rusijos generalinis štabas niekada neplanavo, iškyla klausimas dėl rezervų kiekio ir kokybės.
Šis klausimas po karo su Sakartvelu (Gruzija) buvo atmestas kaip nereikšmingas, ir [manyta, kad] būtina nauja „ribota” mobilizacija, idant būtų išlaikytas gynybinių linijų laikymo ir taktinių puolamųjų operacijų vykdymo modelis, pavyzdžiui, Kupiansko kryptimi („Izvestija”, „Novaja gazeta”, rugpjūčio 11 d.).
Vis dėlto Rusijos vyriausioji vadovybė ir toliau nesiryžta skelbti šios mobilizacijos, įtardama, kad visuomenė gali pernelyg sunerimti dėl rugsėjo 10 d. įvyksiančių griežtai kontroliuojamų rinkimų (Republic.ru, rugpjūčio 10 d.).
Ukrainos tolimųjų bepiločių lėktuvų smūgiai galbūt materialiai nereikšmingi, tačiau jie dar labiau didina šį nerimą – tiek, kad kiekvienas sprogimas, pavyzdžiui, Maskvos srities Sergijev Posado optinės mechanikos gamykloje, spėjama, jog tai priešo ataka (Svoboda, rugpjūčio 10 d.).
2008 m. rugpjūčio mėn. aršaus patriotizmo (noro kariauti) banga kilo dėl optimistinių Rusijos visuomenės lūkesčių, susijusių su technologinių naujovių diegimu.
Tačiau dabar žiaurios represijos prieš antikarinius aktyvistus vyksta plačiai technologiškai demodernizuojantis, ko pavyzdys – „Yandex”, vienos sėkmingiausių Rusijos aukštųjų technologijų bendrovių, perėmimas ir pažeminimas, labai papiktinęs jos įkūrėją Arkadijų Vološą (RBC, rugpjūčio 10 d.).
Daugelį Rusijos elito grupių trikdo konfrontacija su Vakarais ir erzina asmeninės sankcijos. Nepaisant to, Kremlius tvirtai nusiteikęs eskaluoti šį „civilizacinį” konfliktą, ieškodamas kiekvieno nesantaikos ir susiskaldymo požymio, kuris buvo toks akivaizdus 2008 m. rugpjūtį (Forbes.ru, rugpjūčio 11 d.).
2024 m. JAV prezidento rinkimai yra pagrindinis Vakarų vienybės erozijos vilčių židinys; tačiau artimiausi skaičiavimai sutelkti į Turkiją, nes prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nori priimti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir įtikinti jį grįžti prie staiga atšaukto „grūdų susitarimo” (Nezavisimaja gazeta, rugpjūčio 9 d.). 2008 m. rugpjūtį Erdoganas taip pat laikėsi atsargios pozicijos, pirmiausia siekdamas užtikrinti, kad naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas išliktų nepažeistas ir kad Batumis būtų uždraustas Rusijos intervencijai (Novaja gazeta, rugpjūčio 7 d.).
Pagrindinis Erdogano tikslas Kaukaze buvo nukreiptas sąjungai su Azerbaidžanu stiprinti. Darb2020 m. rudenį, kai Armėnija pralaimėjo Antrąjį Karabacho karą, Rusijos dominavimui regione buvo suduotas smūgis (Kommersant, rugpjūčio 11 d.).
Paaiškėjo (dar Kaukaze), kad paliaubos yra nepatikima konfliktų valdymo priemonė, todėl Sakartvelas (Gruzija) jaučiasi priversta sumažinti riziką.
Ji sietina su „hibridine taika” su Rusija, kuri palaiko karines grupuotes Abchazijoje ir Pietų Osetijoje („Svoboda”, rugpjūčio 9 d.). Šis rizikos vengimas pasireiškia ne tik susilaikymu nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasmerkimo, bet ir pelnymusi iš karo, išlaikant atvirus prekybos kanalus prekėms, kurioms taikomos sankcijos (Carnegie Politika, rugpjūčio 4 d.). Rusijos kruizinis laivas susidūrė su protestais Batumyje; tačiau tuo pat metu dešimtys tūkstančių rusų plūsta į Tbilisį, kad išvengtų mobilizacijos arba kaip „turistai” (žr. EDM, rugpjūčio 10 d.; Kavkaz-uzel.eu, rugpjūčio 11 d.).
Įvairūs verslo ryšiai su Rusija neišvengiamai susiję su korupcijos eksportu, kuris iškreipia Sakartvelo (Gruzijos) demokratines institucijas ir kompromituoja jos oficialų transatlantinės integracijos kursą (Republic.ru, rugpjūčio 12 d.).
Vietoej to puoselėjamas suartėjimas su Kinija, o neseniai įvykusį savaitės trukmės Ministro Pirmininko Iraklio Garibašvilio vizitą vainikavo susitikimas su Prezidentu Xi Jinpingu ir strateginės partnerystės sutarties pasirašymas (Nezavisimaja gazeta, rugpjūčio 1 d.; žr. EDM, rugpjūčio 10 d.).
Sakartvelo (Gruzijos) atvejis parodo, kokias ilgalaikes pasekmes gali turėti Rusijos polinkis grubiai naudoti karinę jėgą siekiant įtvirtinti savo dominavimą kaimyninėse valstybėse. Tačiau jis taip pat įrodo, kad Maskvos ambicijas įmanoma apriboti ir sumažinti.
Tbilisiui nepavyko pasipriešinti Rusijos agresijai, tačiau net ir pusėtinos Vakarų paramos pakako, kad būtų sustabdytas V. Putino noras pakeisti režimą šalyje ir Rusija būtų atgrasyta nuo kitų šalies provincijų aneksijos.
Ukraina yra kur kas pajėgesnė apsiginti nuo Rusijos išpuolių, o Vakarai rado drąsos suteikti būtiną materialinę paramą šioms drąsioms pastangoms. Gali atrodyti, kad karo veiksmų nutraukimo iniciatyvos yra natūralus atsakas į ilgo karo tragediją ir išlaidas, be to, jos atitinka daugelio pasaulio pietų veikėjų, kuriuos palietė Europos nelaimė, interesus.
Sakartvelas (Gruzija) nuolat primena tarptautinei bendruomenei, kad tokios iniciatyvos prilygsta atlygiui agresoriui, o Ukraina ir toliau tvirtina, kad teisinga taika yra ne idealistinė svajonė, o reali perspektyva, paremta ryžtu kovoti su Rusijos imperializmu ir militarizmu ir jį įveikti.
Pavelas K. Bajevas, „Eurasia Daily Monitor”
