Kodėl taip teigiu? Tikrai ne todėl, kad Izraelio sprendimai kaip nors veiktų mūsų šalį tiesiogiai. Turiu galvoje, kad Izraelis jau yra radęs sprendimus į didžiausias grėsmes lietuvių tautai. Tik mūsų politinis elitas, deja, nemato toliau savo nosies ir yra per daug užsiėmęs tarpusavio rietenomis bei noru pataikauti primityviausiems rinkėjų geismams, todėl neranda laiko imtis ryžtingų ir gyvybiškai būtinų sprendimų.
Lietuvos tragedija yra ta, kad politikai (o ir nemaža dalis visuomenės) mąsto tik šia akimirka ir visai nesuka galvos, kas bus su mūsų Lietuva dar po vienos kartos. Realybė yra ta, kad Lietuva šiandien stovi ant egzistencinės prarajos krašto. Ir ne, kalbu ne apie mokesčių reformą, ministrų kandidatūras ar Seimo koalicijų formavimus. Kiek bestumdytume popierius ministerijose – tol, kol neatsakysime į du esminius klausimus, mūsų ateitis bus labiau teorinė nei reali.
Pirmoji grėsmė – demografija
Mažas gimstamumas, aukštas mirtingumas, tebesitęsianti emigracija. Šita bomba tiksi ir sprogs be garso, bet žala mūsų tautai – mirtina. Ištuštėjusios mokyklos, tuščios ligoninės, užsidarančios parduotuvės miesteliuose – tai ne šiaip statistika. Tai – pradžia pasaulio, kuriame nebėra lietuvių. Nebėra mūsų kalbos, kultūros, dainų, džiaugsmo.
Tautos išnykimą galima vadinti įvairiai, bet tai vis tiek reikš tą patį: mūsų neliks.
Antroji grėsmė – Rusija
Agresorė niekur nedingo ir nesiruošia dingti. NATO skėtis yra gerai, bet tik naivuolis statytų namą vien tik ant svetimo pamato. Istorija jau parodė – kai Rusija randa auką, šnekos nepadės. Lietuva turi būti tokia, kad bet kuris priešas susimąstytų: „Ar tikrai verta?“ O tam reikia realios karinės galios ir visuomenės, kuri nori ir gali gintis, o ne tik linkčioti televizoriaus ekrane.
Dabar – geriausia dalis
Yra šalis, kur šios dvi problemos jau išspręstos. Ir ji – Izraelis. Šalis, plotu mažesnė už Lietuvą, apsupta priešų, nuolat gyvenanti karo akivaizdoje. Bet klestinti. Didėjanti. Gyva.
Kaip jiems pavyko?
Demografija: jie laužo visas Vakarų pasaulio taisykles
Izraelio moterys vidutiniškai susilaukia 3 vaikų. Išsilavinusios moterys – dar daugiau. Tai absoliutus paradoksas, kurio pavydi visas pasaulis.
Kodėl? Pirmiausia, žydams šeima – ne mada, o pareiga tautai. Sunkiuose ir kruvinuose istorijos vingiuose žydai ne kartą buvo atsidūrę ant išnykimo slenksčio, todėl jie kaip niekas kitas suvokia, kad vienintelis būdas išlikti permainingame pasaulyje – tvirta ir skaitlinga šeima. Juolab kad šeima yra ir kultūrinių tradicijų sergėtoja bei perdavėja ateities kartoms.
Koks kontrastas su Vakarų Europos šalimis (Lietuva – ne išimtis), kur šeimos institutas vis labiau yra niekinamas ir menkinamas, keliant ant pjedestalo egoistinį individualizmą.
Izraelyje niekas neabejoja, kas jie yra ir kodėl egzistuoja. Vaikai nuo mažens mokosi ne „neutralios tapatybės“, o savo tautos istorijos: praradimų, persekiojimų, kovų, pergalių. Kiekvienas žydas žino, kad jo paties gyvenimas yra didžiulės misijos tęsinys. Judaizmas čia nėra vien ritualai – tai moralinė sistema, kuri nuolat primena: „Tavo tauta ir tavo valstybė gyvuos tik tada, jei prisidėsi prie jų gyvavimo.“
Izraelyje ne gėda turėti tikėjimą, ne gėda būti patriotu, ne gėda garsiai sakyti: „Aš myliu savo šalį.“
O pas mus? Mylim tik tyliai, kad kas nors nepalaikytų „atsilikusia konservatyvia provincija“.
Bendruomeniškumas, kuris realiai padeda šeimoms
Skirtingai nei Lietuvoje, kur šeima po gimdymo paliekama viena su problemomis, Izraelyje šalia visada stovi bendruomenė. Artimieji, kaimynai, religinės bendruomenės, savanoriai – visi pasiruošę padėti. Nes vaikas nėra tik „tėvų projektas“. Vaikas yra naujas tautos narys.
Kai šalyje gimsta kūdikis – tai ne statistika, o mažas nacionalinis džiaugsmas.
O kaip Lietuvoje? Čia dažnai girdime: „Kam prisigimdei, pats ir rūpinkis.“ Ir tada stebimės, kodėl šeimos bijo turėti daugiau vaikų.
Tiesa, kadaise ir mūsų šalyje tvyrojo stiprus bendruomeniškumo jausmas, tačiau moderniais, individualizmą garbinančiais laikais mes jo atsikratėme kaip nereikalingos praeities „šiukšlės“. Tuo tarpu Izraelio pavyzdys aiškiai rodo, kad amžinos vertybės niekada nesensta.
Valstybinė politika ne popieriuje, o praktikoje
Izraelis supranta paprastą ekonominę tiesą: vaikai yra tautos ateitis. Todėl politika ten orientuota į demografinį augimą. Ne deklaracijomis, ne „vizijomis“, o konkrečia pagalba čia ir dabar.
Izraelyje darželiai yra plačiai prieinami, motinystės ir tėvystės atostogos derinamos su karjera, mokesčių politika palanki šeimoms, o vaikų skaičius nestigmatizuoja, o atveria galimybes.
Gausios šeimos nusipelno pagarbos iš aplinkinių, kai tuo tarpu pas mus neretai vyrauja niekinantis požiūris, daugiavaikes šeimas laikant kone asocialiomis.
Tai kodėl mes stebimės, kad nykstame?
Gynyba: maža valstybė, kurios bijo gigantai
Izraelis gyvena ne šalia grėsmės – jis gyvena nuolatinėje grėsmėje. Ir todėl jis turi:
• vieną moderniausių kariuomenių pasaulyje
• visuotinę karo prievolę, kuri vienija ir paruošia tautą
• pilietinę visuomenę, kuri žino, už ką kovojama ir kas ginama
Žmonės ten supranta paprastą tiesą: negali būti laisvas, jei negali apsiginti.
Diplomatija yra puiku. Sąjungininkai yra būtini. Bet… Aljansai gerbia tik tuos, kurie gali pastovėti už save patys.
Ir Izraelis, kantriai ir atkakliai dirbdamas savo saugumui, užsitikrina, kad visada sulauks rytojaus.
Izraelis paneigia bet kokius skeptikų virkavimus, neva maža tauta nieko negali padaryti prieš didesnę. Ne. Jie vadovaujasi bibliniu Dovydo ir Galijoto pavyzdžiu. Ir daro tai sėkmingai.
Ką Lietuva gali ir privalo perimti iš Izraelio?
Tautinis ir religinis auklėjimas – atsvara kosmopolitinei saviniekai
Ką turi padaryti Lietuva? Perorientuoti švietimą ir kultūrą į tautinių vertybių stiprinimą į:
• daugiau Lietuvos istorijos, tradicijų ir pilietinio ugdymo mokyklose
• didesnę pagarbą lietuvių kalbai ir kultūrai
• pagarbą šeimos vertybėms
Jeigu vaikai nesupras, kas jie yra – gimtoji šalis jiems liks svetima.
Šeima – prioritetas, kuris turi matytis biudžete ir sprendimuose
Ką turi padaryti Lietuva?
• vaikų skaičių paversti privalumu, o ne finansine našta
• išplėsti pagalbą jaunoms šeimoms, ypač pirmus trejus metus
• realiai mažinti darbo ir šeimos derinimo kliūtis
• kovoti su šeimas daužančiomis socialinėmis normomis, o ne jas skatinti
Jei šeimos Lietuvoje nebus drąsios – Lietuva nebus gyva.
Visuotinė parengtis gynybai – ne kariuomenei, o visiems piliečiams
Ką turi padaryti Lietuva?
• įvesti visuotinį pilietinės gynybos mokymą mokyklose, universitetuose ir bendruomenėse
• skatinti aktyvią atsargą – kuo daugiau apmokytų civilių
• remti savanoriškas gynybines organizacijas
• aiškiai ir garsiai formuoti saugumo kultūrą
Kad priešas net nepradėtų galvoti, jog mes – lengvas grobis.
Bendruomenės, kurios padeda auginti vaikus
Ką turi padaryti Lietuva?
• sukurti sistemą, kuri finansiškai ir organizaciškai stiprina vietos bendruomenes
• suteikti realias paskatas kaimynystėms, parapijoms, nevyriausybinėms organizacijoms padėti šeimoms
• skatinti savanorystę, tarpusavio pagalbą, kartų ryšį
• kultūroje ir žiniasklaidoje vėl pakelti šeimos solidarumo idėją
Be bendruomenių Lietuva virs žmonių grupe, gyvenančia toje pačioje teritorijoje – bet nebebus tauta.
Viskas susiveda į vieną principą– švietimas, kultūra, socialinė politika ir saugumas turi veikti viena kryptimi – tautos išlikimo. Jeigu tai nesikeis – būsime dar viena dingusi tauta sąrašuose. Jeigu keisis – būsime tokie kaip Izraelis: maži, bet nesulaužomi.
Tai nėra fantazija. Tai yra pasirinkimas. Ir kuo greičiau jį padarysime, tuo didesnė tikimybė, kad mūsų vaikai ir anūkai gyvens Lietuvoje, o ne tik istorijos vadovėliuose.
