Tęsiu pokalbį apie galimybę ką nors „sudirbti“ internete – ypač socialiniuose tinkluose, o taip pat ir neatsakingoje žiniasklaidoje. Pirmojoje dalyje pakalbėjau bendrais bruožais, paliečiau lietuvišką realybę ir nerangius valdžios mėginimus ją taisyti. Kokia kitų šalių patirtis?
Ji irgi komplikuota, bet įdomių precedentų esama. Dirstelkime, pavyzdžiui, į Kanadą.
Čia, priklausomai nuo paskleistos informacijos turinio žalingumo, pagal Kanados teisę informacija gali būti laikoma šmeižtu, šmeižikiška medžiaga arba įžeidimu.
Teisę į „minties, nuomonės, saviraiškos laisvę, įskaitant spaudos ir kitų komunikacijos priemonių laisvę" garantuoja Kanados teisių ir laisvių chartija. Šios teisės, kaip ir visos Chartijoje garantuojamos teisės, nėra absoliučios. Teisė laisvai reikšti savo nuomonę apie kitus asmenis. Kanadoje ieškinyje dėl šmeižto ieškovas neprivalo įrodyti, kd ginčijami teiginiai yra melagingi arba kad juos paskelbęs asmuo turėjo piktų ketinimų. Atsakovui byloje dėl šmeižto netaikoma
nekaltumo prezumpcija, atsakovas atsako tol, kol neįrodytas jo nekaltumas.
Atsakovas (galimas šmeižikas) turi įrodyti, kad nešmeižė nei raštu, nei žodžiu. Logika paprasta – savo rašliavomis, pasakojimais memais ar fotokoliažais jis jau galimai pažeidė ieškovo nekaltumą.
Žinia, kad žurnalistai, turi tam tikrų profesinių privilegijų – tai ir informacijos šaltinio neatskleidimo teisė ir laisvesnes rankas kritikuojant politikus ar oficialius asmenis.
Kanados Aukščiausiasis Teismas 2009 m. Suformulavo atsakingo bendravimo arba sąžiningo komentavimo principą. „Sąžiningas komentaras apibrėžiamas kaip bendrosios teisės gynyba, garantuojanti spaudos laisvę reikšti pareiškimus visuomenei rūpimais klausimais, jeigu šie pareiškimai nėra išsakyti piktos valios, piktavališkai ar siekiant pakenkti skundo pateikėjui.”
Šiuo principu siekiama užtikrinti su turiniu dirbančių asmenų apsaugą, jis leidžia žurnalistams skelbti informaciją, kuri atitinka visuomenės interesus, ir suteikia teisę. Lietuvos visuomenės informavimo įstatymas irgi leidžia net atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis, jei tai „atitinka viešąjį interesą“. Nebūtinas ir šimtaprocentinis, detalus tikslumas.
Pavyzdžiui, kai žurnalistas, pasakodamas istoriją, pateikdamas informaciją padaro netikslumų ir paaiškėja, kad tam tikri istorijos aspektai yra kažkiek netikslūs, jis gali remtis „atsakingo bendravimo“ prievole. Atsakingo informavimo principas taikomas bet kokiems santykiams, įskaitant tinklaraštininkų skleidžiamą informaciją internete, jei ši informacija atitinka viešąjį interesą ir turi įtakos trečiųjų šalių teisėms ir interesams.
Tačiau skleidžiant informaciją internete dalyvauja ne tik turinio kūrėjai, bet ir interneto tarpininkai, kurių vaidmuo šiame procese yra reikšmingas. Apie tai dar – kitoje serijoje, kuri irgi nebus paskutinė.
