Kitados buvo pasakojamas anekdotas, kad tarp musės ir žmogaus yra vienas bendras bruožas – abu galima užmušti laikraščiu. Ir išties, dar prieš porą dešimčių metų argumentu, kad žmogus yra koks nors negeras, buvo replika: „taigi laikraštyje rašė“. Interneto ir socialinių tinklų plėtra pamėtėjo naujų iššūkių.
Su spauda buvo dar kiek lengviau. Laikraščio straipsnių autorių atsakomybė buvo kur kas aiškiau reglamentuota, o anoniminis dergimas registruotame leidinyje, visgi, buvo kur kas problemiškesnis, atviras šmeižtas galėjo ir atsirūgti.
Interneto erdvėje irgi viskas santykinai paprasčiau su oficialiomis, registruotomis žiniasklaidos priemonėmis – visgi yra redakcija, kuri atsakinga už turinį, nors kartais paskelbtą neteisingą ar pagražintą informaciją net pašalinti nesiteikiama net jai nepasitvirtinus. Paspaudimų vaikymasis, virtualiame žargone vadinamas „klikbaitinimu“ gali sukelti didelių reputacinių problemų žmogui.
Antai, vienas žinomas žurnalistas pats buvo apkaltintas smurtu artimoje aplinkoje ir profesijos broliai pasimėgaudami skalambijo šią istoriją, kuri net nepasiekusi teismo sprogo it muilo burbulas. Byla buvo nutraukta neradus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bet apie tai bemaž niekas neužsiminė, o tikrovės neatitinkanti informacija „kabo“ ligi šiol. Greičiausiai todėl, kad žmogus stoiškai spjovė į tą pusę.
Jeigu laikraštį po kiek laiko galėjai rasti tik bibliotekose ar archyvuose, tai internete būti pamirštam beveik neįmanoma. O vyžota „tautos išmintis“, kad dūmų be ugnies esą nebūna, gali ilgam subjauroti įvaizdį. Bylinėtis yra ilgas ir sunkus, dažnai ir nepigus procesas, tad daugelis bevelija numoti ranka.
Dar sunkesnė padėtis yra su anoniminiais komentatoriais, kurie reiškiasi po straipsniais. Pastaraisiais metais daugelis portalų ėmė aktyviai šalinti pačias bjauriausias blevyzgas ir neapykantos pritvinkusias melagienas, taip pat reikalauti komentatorius registruotis. Bet čia atsirado socialiniai tinklai.
Čia labai nesunku prikurti ir anoniminių anketų, ir tikslinių grupių bei iš žmogaus per trumpą laiką „nulipdyti“ ką nori – vagį, kanibalą, pedofilą, girtuoklį, smurtautoją. Jeigu ši „gausiai paplitusi informacija“ patenka dar ir neatsakingam arba „suinteresuotam“ žurnalistui, jis gali net nepasivarginti patikrinti anketų tikrumo – pakanka, kad melas šimtą kartų pakartojamas ir, kaip sakė ištikimas Hitlerio dėdulė Gebelsas, „virsta tiesa“.
Reikalauti, kad būtų pašalinta netikra arba užgrobta anketa galima, tačiau kokios nors „Veidaknygės“ štabas, sėdintis kur nors Airijoje, nebūtinai labai skuba suktis. Lietuvos teisėsauga ima krutėti nebent, jei užkabinamas aukšto rango politikas arba kitokia įtakinga persona.
Problema didesnė nei atrodo, nes tikrovės neatitinkanti informacija vertinama įvairiai, darant poveikį įvairių asmenų, įskaitant valstybę, interesams ir teisėms.
Seimas lyg ir ėmėsi tvarkyti teisinę bazę, tačiau, kaip atrodo, nukeliavo grybauti pievose. Pagal teisės aktus, kurie įsigaliojo liepos 1 dieną (arba yra pakeliui), socialinio tinklo anketos turėtojas laikomas „turinio kūrėju“ ir jį mėginama prilyginti žurnalistui. Atsiranda sąrašas institucijų, kurios galės blokuoti arba reikalauti pašalinti informaciją. Norima padaryti taip, kad tokio sprendimo net nebūtų galima skųsti administraciniam teismui.
Tai gali turėti keistų padarinių, nes tada išeitų, jog kiekvienas toks „kūrėjas“ turės ir teises užklausinėti valstybės institucijas bei gauti atsakymą per 48 val., nemokamai prieiti prie Registrų centro duomenų ir t.t. Painiavos gali būti daug, o nauda labai abejotina. Valdžios atstovams gali iškilti didelių pagundų užčiaupti nuomones ir kritiką, gali kilti grėsmė žodžio laisvei apskritai.
Kokia kitų šalių patirtis? Ji irgi komplikuota, bet įdomių precendentų esama. Dirstelėkime, pavyzdžiui, į Kanadą, Suomiją. Kitoje dalyje. Dalių dar bus.
Edvardas Sadovskis
