Penktadienį Seime vyko Lietuvos ir Baltarusijos žurnalistų forumas. Jo metu Baltarusijos žurnalistų asociacija ir Lietuvos žurnalistų bendruomenė įteikė premijas kaimyninės šalies žiniasklaidos atstovams. Tame tarpe ir tiems, kurie negalėjo jų atsiimti, nes yra diktatoriško režimo įmesti už grotų. Lietuvos žurnalistai premija įvertino diktatūros įkalintą Andrejų Aleksandrovą.
Premiją įsteigė Lietuvos žurnalistai
Baltarusijos kolegoms, kurie nukentėjo vykdydami profesinę pareigą, nuo 2020 metų skiriama „Vilties Laisvės“ premija. Premiją, pavadinimu „Vilties prezidento Stasio Lozoraičio premija“, jau daug metų mecenuoja ūkininkas, parlamentaras Kazys Starkevičius (rinktas Palemone ir Petrašiūnuose) bei jo šeima.
Dvi Lietuvos žurnalistų organizacijos – Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD) ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) dar 2020 metais, po dramatiškų Baltarusijos režimo represijų, nutarė jų proga įsteigti „Vilties Laisvės“ premiją, K. Starkevičiaus šeima sutiko mecenuoti ir tokį sprendimą.
Premijos laureatui įteikiamas ne tik mecenato piniginis prizas, bet ir statulėlė simbolizuojanti Lietuvos žurnalistų ryžtą palaikyti nepriklausomus Baltarusijos žurnalistus.
Kaip renginio metu pastebėjo mecenatas K. Starkevičius: „Nėra baisesnės vergijos, nei vergija vergų, be grandinių jau pasijutusių laisvais, – rašė J. W. Gėtė. Šį laisvės simbolį teikiu tikėdamas ja, kaip kažkada tikėjo Stasys Lozoraitis.“ Atskirai portalui „kaunieciams.lt“ jis citavo žinomą dešiniųjų pažiūrų politologą Augustą von Hayeką. „Opozicija šalyje, kurioje vienintelis darbdavys yra valstybė, reiškia lėtą mirti badu,“ – priminė jis.
Pasak K. Starkevičiaus, didžioji Baltarusijos problema yra ta, kad daugybė žmonių tebelieka gyvybiškai priklausomi nuo valstybės įmonių ir išlikusios kolūkinės sistemos. Tokiame kontekste, kaip pabrėžė, mecenatas, sunku tikėtis demokratinių procesų ir žodžio laisvės triumfo.
Laureatas kalėjime
Premijos laimėtoją atrinko bendra LŽAD ir LŽS komisija. Šiemet ji skirta Baltarusijos žurnalistui Andrejui Aleksandrovui. Jo kandidatūrą premijai pasiūlė Baltarusijos žurnalistų organizacijos. A. Aleksandrovas 2009–2012 metais buvo Baltarusijos žurnalistų asociacijos pirmininko pavaduotojas. 2014–2018 m. – Baltarusijos nepriklausomos informacinės agentūros BelaPAN (БелаПАН) direktoriaus pavaduotojas. Jis dirbo tarptautinėse organizacijose „Index on Censorship“ ir „Article 19“. 2021 m. sausio 13 dieną jis buvo sulaikytas ir iki šiol tebėra kalinamas tardymo izoliatoriuje.
Vilties Laisvės premija pernai skirta Baltarusijos žurnalistėms: Jekaterinai Borisevič, Jelenai Tolkačiovai, Tatjanai Korovenkovai, Jekaterinai Andrejevai ir Darjai Čiulcovai.
Svarbu nepamiršti laisvės trapumo
Mecenatas K. Starkevičius ragino nepamiršti istorijos pamokų ir minėjo žurnalistinio solidarumo svarbą.
„LŽD (Centro valdybos pirmininkė S. Javaitytė, neseniai pakeitusi Gražiną Viktoriją Petrošienę) ir LŽS (pirmininkas Dainius Radzevičius) dar pernai įsteigė savo premiją Baltarusijos kolegoms. Kandidatus siūlė baltarusių žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai, neformalios bendruomenės. Vertino bendra Lietuvos žurnalistų draugijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos sudaryta komisija. Mecenatais tapo mano šeima. Vilties laisvės premija šiemet skirta kaimyninės šalies diktatorių režimo įkalintam žurnalistui A. Aleksandrovui. Premiją už jį atsiėmė Baltarusijos žurnalistų asociacijos lyderis A. Bastunec. Man tai kai ką primena. Sovietinio režimo persekiotam Nobeli Taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui skirtą premiją turėjo atsiimti jo žmona Jelena Boner,“ – sakė ūkininkas-seimūnas, ragindamas nepamiršti istorijos pamokų.
Pasak K. Starkevičiaus, politikai, tiek esą valdžioje, tiek opozicijoje, kartais ir demokratijose užsimiršta. Jo teigimu, kai kurių politikų kova su žurnalistais būna daugiau komiška nei efektyvi, bet gali padaryti ir žalos.
„Šiandien Baltarusijoje kali bent 31 žurnalistas. Kali už savo tiesioginę veiklą. Už sunkų ir atsakingą darbą. Daliai teko palikti Tėvynę, dalis dar ten. Tad džiaugiuosi galėdamas nors simboliškai prisidėti prie kaimyninės šalies žmonių kovą už laisvę,“ – rašo jis savo socialinio tinklo Facebook paskyroje.
Bet, primena, K. Starkevičius, reiktų nepamiršti, kad viskas arti ne tik geografiškai. „Laike irgi viskas ne taip tolima. Mes juk nenorime, kad žurnalistai mūsų bijotų? Patys nenorime bijoti būti pagauti už rankos darydami ką blogo? Nedaryk ir nepagaus. O klaidos? Gerai, jei baksnoja. Normali valdžia turi džiaugtis, kad yra žmonės, kurie parodo klaidas ir suteikia progą jas taisyti. Nors kartais ir labai nemalonu, net skausminga jas pripažinti,” – sakė jis portalui „kaunieciams.lt”.
Premijos istorija
Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkės Romos Grinbergienės iniciatyva 1998 m. Lietuvos žurnalistų draugija įsteigė premiją, kuri pagerbiant Stasio Lozoraičio atminimą buvo pavadinta „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
Pirmajai laureatei – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos žurnalistei, įspūdingo televizijos laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėjai Nijolei Baužytei ši premija įteikta 1998 m. vasarą.
Antruoju laureatu tapo Vaidotas Žukas, jam premija įteikta už 1999 m. transliuotas aktualias radijo laidas. Nuo tada premija įteikiama po Naujųjų metų, maždaug apie Trijų Karalių šventę.
Trečiasis laureatas – kaunietis žurnalistas Kazys Požėra (2000 m.).
Ketvirtuoju laureatu 2001 m. tapo Šiaulių žurnalistas ir rašytojas, almanacho „Varpai“ steigėjas ir leidėjas Leonas Peleckis-Kaktavičius.
Penktasis šios premijos (2002 m.) laureatas Viktoras Alekna anuomet buvo vienas seniausių Lietuvos žurnalistų (g. 1915 m.) – dar prieš karą darbavosi „Naujojoje Romuvoje“. Iki pat mirties 2008 m. jis nepadėjo plunksnos: rašė straipsnius, prisiminimus, eilėraščius…
Šeštąja LŽD premija 2003 m. pagerbtas Romos Grinbergienės – garsios sporto žurnalistės ir buvusios Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkės atminimas.
Septintąją premiją 2004 m. LŽD skyrė katalikų spaudos atkūrėjui kun. Vaclovui Aliuliui.
Aštuntoji laureatė– žurnalistė Liudvika Pociūnienė. Jai 2005 m. premija skirta už televizijos kultūros laidų ciklą „Laiko ženklai“.
Devintoji laureatė – ilgametė krikščioniško žurnalo „Artuma“ redaktorė Vanda Ibianska (2006 m.).
Sukaktuvinė – dešimtoji premija 2007 m. įteikta buvusiam partizanui, kariui savanoriui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Antanui Seikaliui (už žurnalistinę veiklą).
Vienuoliktoji premija 2008 m. įteikta Juliui Sasnauskui – vienuoliui, kunigui, publicistui, rašytojui.
Dvyliktosios premijos (2009 m.) laureatas – publicistas Edmundas Simanaitis (Jonava).
Tryliktoji premija 2010 m. paskirta Bernardinai.lt dienraščio redaktoriui Andriui Navickui.
2012 m. sausio 8 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune įteikta keturioliktoji Stasio Lozoraičio premija. Ji paskirta kauniečiui žurnalistui Zenonui Mikalauskui.
Penkioliktoji premija 2013 m. įteikta Marytei Kontrimaitei.
Šešioliktoji premija 2014 m. sausio 12 d. įteikta vertėjui, periodinio leidinio „Bažnyčios žinios“ redaktoriui Kastantui Lukėnui.
Septynioliktoji premija 2015 m. įteikta LRT žurnalistui Vitalijui Karakorskiui.
Aštuonioliktoji premija 2016 m. įteikta žurnalistui Arnoldui Aleksandravičiui.
Devynioliktoji premija 2017 m. sausio 12 d. paskirta dokumentinių filmų operatoriui ir režisieriui, televizijos publicistinių laidų kūrėjui Domantui Vildžiūnui (po mirties).
Dvidešimtoji premija 2018 m. sausio 11 d. įteikta prof. Liudui Mažyliui.
Dvidešimt pirmoji premija 2019 m. įteikta dviem asmenims: sovietų okupacijos laikais leistos pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktoriui, Kauno arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui ir laikraščio Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“ vyr. redaktorei Marijai Šaknienei.
Dvidešimt antroji premija 2020 m. įteikta ilgametei LŽD Centro valdybos pirmininkei, žurnalo „Rasos“ vyriausiajai redaktorei Gražinai Viktorijai Petrošienei.
Dvidešimt trečioji premija 2021 m. paskirta istorijos laikraščio, dabar žurnalo „Voruta“ steigėjui, redaktoriui Juozui Vercinkevičiui. (Dėl pandemijos premijos įteikimas atidėtas).
Dažniausiai premijos įteikimo iškilmės vykdavo Kauno istorinėje prezidentūroje. Šįkart sutrukdė pandemija.
****
1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo pirmasis istorijoje tarptautinis dokumentas, visuotinai pripažįstantis, kad visi žmonės nuo pat gimimo turi vienodas teises ir laisves (aktas išverstas į 360 kalbų). Iniciatyvą gruodžio 10 d. atminti 1950 m. iškėlė Jungtinių Tautų Organizacija.
