V. Putinas stengėsi įrodyti savo karo „sėkmę” dailindamas fasadą, rodydamas, kad vidaus fronte rimtų problemų nėra. Esą Rusijos žmonės ir toliau ryžtingai remia Kremliaus vadovą.
Maskvos pranešimų įtaka sumenko, nes rusai vis labiau jaučia realias karo išlaidas buityje, kas pasitarnauja vidaus opozicijai.
Putino karas buvo pražūtingas Rusijos ekonomikai ir šalies padėčiai pasaulyje. Rusijos įtaka posovietinėje erdvėje mažėja, o Kremlius turi remtis pasaulio paribio valstybių parama, nes net tradiciniai sąjungininkai atsiriboja nuo karo.
V. Putino neoimperializmas turi būti pažabotas, kad Rusijos regionuose būtų užtikrinta taika ir didesnis stabilumas. Vakarai turėtų skirti daugiau dėmesio ir aktyviai remti kovai su Kremliaus imperializmu pasiryžusių rusų siekius.
Rusijos karo Ukrainoje veteranų įvykdyti smurto veiksmai ir galimas Afganistano sindromo sugrįžimas pakurstė visuomenės baimę bei privertė kai kuriuos rusus suabejoti tikraisiais Kremliaus invazijos ketinimais.
Maskvos abejingumas realioms ir vis didėjančioms problemoms Rusijos regionuose suteikė naują impulsą ir pagreitį regioniniams nepriklausomybės judėjimams visoje šalyje.
V. Putino neoimperializmas turi būti pažabotas, kad Rusijos regionuose būtų užtikrinta taika ir didesnis stabilumas. Vakarai turėtų skirti daugiau dėmesio ir aktyviai remti kovai su Kremliaus imperializmu pasiryžusių rusų siekius.
Kiekviena kariaujanti šalis turi vienu metu kovoti dviejose vietose: mūšio lauke ir namų fronte. Pirmasis yra dramatiškesnis ir sulaukia daugiausia dėmesio. Tačiau antrasis, daugeliu atvejų, yra svarbesnis dėl tiesioginių ir ilgalaikių karo padarinių.
Rusija yra ryškiausias šio reiškinio pavyzdys. Kiekvienas šalies karas per pastaruosius du šimtmečius lėmė dramatiškus pokyčius šalies viduje, kartais išprovokuodamas revoliucijas ir dar represyvesnės politikos įvedimą, siekiant užkirsti kelią bet kokiems sukilimams.
Maskvos karui prieš Ukrainą artėjant prie dvejų metų sukakties, įtikinami įvykiai leidžia manyti, kad šis dėsningumas išliks, o dabartinio karo poveikis Rusijos vidaus frontui turės dramatiškų pasekmių.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau dabar stiprina represijas, idant išlaikytų savo režimą, o to jam nereikėtų daryti, jei jo „specialioji karinė operacija” vyktų taip, kaip suplanuota, ką toliau pasakoja Kremlius (žr. EDM, 2022 m. lapkričio 14 d.; lapkričio 27 d.; gruodžio 11 d.).
Tikėtina, kad Maskva jau siekia bet kokios pergalės mūšio lauke, kol vidaus sąlygos Rusijoje dar labiau nepablogėjo (žr. EDM, balandžio 11 d.; spalio 10 d.).
Tai leidžia manyti, kad artimiausiu metu Rusijai gali grėsti radikalūs pokyčiai. Gal revoliucija, gal dezintegracija arba didėjančios vidaus represijos, vis labiau artėjančios prie praeities totalitarizmo (žr. Bugajski, Failed State, 2022 m. liepa; EDM, kovo 7 d.; Kent, How Russia Loses, 2023 m. lapkritis). Bet kuris iš šių scenarijų galiausiai gali daryti didesnę įtaką Maskvos sprendimų priėmimui nei tai, kas vyksta mūšio lauke.
Putinui nepavyksta įtikinti rusų, kad karas Ukrainoje sėkmingas
Nuo 2022 m. vasario mėn., kai prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą, V. Putinas taikė tris strategijas, kad įtikintų Rusijos visuomenę savo „sėkme”. Jos pirmiausia skirtos rusams namuose ir kitiems užsienyje, siekiant parodyti, kad vidaus fronte nėra jokių rimtų problemų ir kad neva Rusijos žmonės toliau ryžtingai remia Kremliaus vadovą (žr. EDM, 2022 m. gruodžio 19 d.; birželio 19 d.; lapkričio 16 d.).
niekas, išskyrus visišką pralaimėjimą mūšio lauke, nepakeis šio vidaus mentaliteto
Pirma, V. Putinas tuo pat metu propagavo idėją, kad jo sąnaudos kovoms Ukrainoje nebuvo labai didelės, o neva egzistuojantiems „kolektyviniams Vakarams” – kosminės (žr. EDM, 2022 m. liepos 5 d.; sausio 6 d.; balandžio 3 d.).
Jis atsisako konfliktą vadinti „karu”, tvirtindamas, kad tai yra „ribota karinė operacija”. Kartu jis teigia, kad kovos veiksmai yra tradicinių Rusijos vertybių ir supuvusių Vakarų vertybių sankirtos fazė. (Kremlin.ru, spalio 5 d.). Šis derinys, bent jau iš pradžių, įtikino daugelį rusų, kad jie yra pakeliui susigrąžinant aukštą pasaulinį statusą, kurį prarado po Sovietų Sąjungos iširimo (žr. EDM, 2022 m. sausio 21 d.; vasario 2 d.; vasario 28 d.; balandžio 20 d.; birželio 22 d.; liepos 5 d.).
V. Putino retorika turėjo įtikinti, kad Rusija kovoja už gėrį prieš blogį – tokią poziciją norėtų užimti bet kuri šalis, einanti kariauti. Tai jai kainuotų palyginti nedaug. Dėl to kai kurie Vakaruose nusprendė, kad V. Putino invazija į Ukrainą yra kur kas mažiau rimta, nei paaiškėjo.
Antra, siekdamas nuslopinti visuomenės nepasitenkinimą, V. Putinas Rusijos visuomenei taikė vis drakoniškesnes represijas. Maskva šias represijas įvedė siekdama neleisti rusams išeiti į gatves ar kitaip išreikšti savo nepritarimą, įskaitant komentarus apklausų rengėjams (žr. EDM, 2022 m. gegužės 17 d., 2022 m. lapkričio 17 d.).
Jos taip pat tarnauja įspėjimu apie režimo išsekinimo išlaidomis tiems, kurie galvoja apie tokius veiksmus. Sėkmės perspektyvos įtikinti V. Putiną pakeisti kursą yra nykstamai mažos. Tai lėmė tolesnę šalies depolitizaciją – rusai vis labiau pasirengę paklusti savo lyderiui, net jei nesutinka su jo veiksmais. Užsienio stebėtojai ima manyti, kad vienybė, kurią Putinas nori demonstruoti, yra gili ir esminė ir kad niekas, išskyrus visišką pralaimėjimą mūšio lauke, nepakeis šio vidaus mentaliteto (žr. EDM, gruodžio 7 d.).
Valdant V. Putino režimui, Rusijos gyventojų požiūris nelemia politinių sprendimų (žr. EDM, liepos 3 d.). Nepaisant to, Kremliui turi rūpėti, kad, nepaisant milžiniškų išlaidų ir propagandos pastangų, paprasti rusai nebūtinai pritaria karo Ukrainoje pratęsimui.
Neseniai atlikta nepriklausoma apklausa parodė, kad pirmą kartą daugiau rusų pasisako už derybas su Kijevu nei už karo tęsimą iki pergalingos pabaigos. Spalio pabaigoje tyrimų grupė „Russian Field” apklausė daugiau kaip 1 600 rusų ir nustatė, kad 48 proc. apklaustųjų pasisakė už derybų su Ukraina pradžią ir tik 39 proc. tam nepritarė. Tai pirmas užfiksuotas kartas nuo visiškos invazijos pradžios, kai rusai taip pasidalijo nuomonėmis (Current Time, lapkričio 15 d.; Russian Field, žiūrėta gruodžio 18 d.). Tokia išvada griauna Kremliaus teiginius ir klaidingas Vakarų prielaidas apie atsparią rusų paramą V. Putinui ir jo karui (žr. EDM, birželio 22 d.; lapkričio 13 d.).
Trečia, V. Putinas militarizavo didžiąją dalį ekonomikos (žr. EDM, 2022 m. liepos 12 d.; 2022 m. spalio 31 d.; sausio 12 d.; birželio 19 d.). Karinis ekonomikos įrėminimas sukūrė naują laimėtojų klasę: oligarchus, kurių pelnas išaugo; įmones, kurios siekė pasinaudoti Vakarų sankcijų sukurta padėtimi; ir kai kuriuos paprastus rusus, kuriems buvo mokamos astronomines išmokos už kovą Ukrainoje.
Tokiu būdu keistai skamba teiginys, kad V. Putinui pavyko padidinti šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP), kurį Kremliaus vadovas ir valstybinė žiniasklaida trimituoja, nors Rusijos pajamos apskritai stagnuoja. Be to, kitaip nei investicijos į žmogiškuosius išteklius ar technologijas, karinės išlaidos vargu ar padės užtikrinti tvarų ekonomikos augimą pasibaigus karui (Profilis, lapkričio 16 d.).
Paul Goble, Eurasia Daily Monitor
***
Autorius yra ilgametis Eurazijos etninių ir religinių klausimų specialistas. Pastaruoju metu jis dirbo Azerbaidžano diplomatinės akademijos tyrimų ir leidinių direktoriumi. Anksčiau buvo Audentes universiteto Taline prodekanu socialiniams ir humanitariniams mokslams ir Tartu universiteto Eurokolegijos Estijoje vyresniuoju mokslo darbuotoju.
Ten dirbdamas jis pradėjo rengti leidinių ciklą „Langas į Euraziją”. Prieš pradėdamas dirbti šio universiteto dėstytoju 2004 m., jis ėjo įvairias pareigas JAV Valstybės departamente, Centrinėje žvalgybos valdyboje ir Tarptautiniame transliuotojų biure, taip pat dirbo „Amerikos balse”, „Laisvosios Europos radijuje / Laisvės radijuje” ir Carnegie tarptautinės taikos fonde.
Jis dažnai rašo etniniais ir religiniais klausimais, yra išleidęs penkis tomus apie etniškumą ir religiją buvusioje sovietinėje erdvėje. Baigęs Majamio universitetą Ohajuje ir Čikagos universitetą.
Buvo apdovanotas Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybių ordinais už darbą skatinant Baltijos šalių nepriklausomybę ir Rusijos pajėgų išvedimą iš šių anksčiau okupuotų kraštų.
