Sezonui peršokus pusiaukelę, vis didesnis galvos skausmas kiekvienai komandai kyla siekiant išlaikyti savo žaidėjas sveikas ir šviežias iki pat lemiamų kovų. Didelį vaidmenį čia turi vaidinti komandų gydytojai ir fizinio rengimo treneriai, kurių darbas dažnai yra ne toks matomas, tačiau jie yra neabejotinai vienos svarbiausių grandžių visoje ekipoje. Šiandien iš tokios pozicijos apie savo darbo specifiką, iššūkius ir komandą pasakoja Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) žaidžiančių Kauno „Aisčių-LSU“ fizinio rengimo treneris Petras Poškus.
-Trumpai papasakokite apie save: iš kur esate kilęs, kas pastūmėjo imtis tokio darbo, kaip atsidūrėte „Aistėse?“
– Esu iš Vilniaus, sportavau akademinį irklavimą. Atvykau į Kauną studijuoti Lietuvos Sporto Universitete atletinio rengimo specialybę, baigiu ketvirtą kursą. Komandoje atsidūriau labai atsitiktinai – tuo metu komandoje nebuvo atletinio rengimo trenerio, o pats dirbau su Universiteto tinklinio komanda. Mūsų treniruotės būdavo prieš „Aisčių“, tad sykį priėjo vyr. treneris ir paklausė, ar galėčiau pravesti porą treniruočių. Sutikau. Po šių sekė dar kelios treniruotės, ir dar kelios. Matyt, mano darbo pobūdis ir atsidavimas komandai tiko tiek treneriams, tiek vadovybei, tad pasiūlė dirbti su komanda nuolatos.
-Ne paslaptis, kad fizinio rengimo treneriai ypač daug darbo turi prieš sezoną, žaidėjų laukia nemaži krūviai. Ar per tą laiką krepšininkių akyse sugebate netapti nemėgstamiausiu žmogumi komandoje?
– Tiesa, jog atletinio rengimo trenerio rolė komandoje prieš sezoną yra ryškesnė nei jo metu. Kartais gali atrodyti, jog atletinio rengimo treneris nublanksta į antrą ar net trečią planą prasidėjus intensyviam varžybų grafikui. Funkcijos kiek pasikeičia, pagrindinis tikslas – išugdytas savybes palaikyti sezono metu, kai reikia jas atgaivinti,taikyti atsigavimo krūvius ir traumų prevenciją, planuoti treniruočių krūvius.
Prieš sezoną, kai žaidėjos užsidegusios susirenka į pirmą stovyklą, daug motyvuoti jų nereikia, jos pačios žino, ko susirinko – pasiruošti sezonui. Tad dėl nuolat besikeičiančio treniruočių turinio ir pobūdžio turėtų būti lengviau pritraukti žaidėjų dėmesį ir koncentraciją. Didelių krūvių išvengti neįmanoma, norint pasiruošti sezonui. Žaidėjos tai žino ir vadovaujasi taisykle, jog per šias 5 ar 6 pasiruošimo savaites laimėti sezono neįmanoma, tačiau galima pralaimėti. Tad manau, kad ne pasiruošimo metu, o kaip tik sezono metu, kai žaidėjos labiau nori dėmesį skirti krepšinio elementams gerinti, kartais būtent tada sunkiau jų dėmesį išlaikyti rutina tampančiais pramankštos ar traumų prevencijos pratimais. Tai yra mano užduotis jas sudominti ir būtinus specifinius pratimus kaskart atlikti su kuo mažesne rutina.
-Sezonas – ilgas, atkaklių kovų netrūksta. Kokia yra paslaptis, siekiant žaidėjas išlaikyti sveikas, be traumų?
– LMKL sezonas grubiai trunka apie 6 mėnesius. Treneriai ir žaidėjai, kurie rungtyniauja ir dirba stipriausiose vyrų lygose turbūt pasakytų, jog tai yra pakankamai trumpas sezonas. Tačiau mes turime ilgą tarpsezonį, kurio metu galima stiprinti silpnąsias vietas. Nors norint išvengti traumų nėra vieno rakto į sėkmę, tai yra kompleksiniai veiksmai, tačiau mūsų tikslas – užbėgti traumoms už akių. Geriau investuoti laiką ir skirti daugiau dėmesio traumų prevencijai tiek pasiruošime, tiek pačio sezono metu, nei gydytis traumas ir atsigauti po jų. Kartu su treneriais ir komandos gydytoja planuojamės krūvius, stengiamės išvengti didelių jų svyravimų, nevarginti žaidėjų kūnų, kai pagal planą tai nebūtų tikslinga. Taip pat svarbus faktorius ir ilgas poilsis tarp varžybų. Lygoje kartą per mėnesį turime sudėtingą laiką, kai žaidžiame 3 rungtynes per savaitę. Dažniausiai po to seka ilgesnė pertrauka atsigauti iki kitų mačų,tad stengiamės kokybiškai pasiruošti tom trijų rungtynių savaitėm ir tinkamai atsigauti po jų.Taip pat prie to, jog šį sezoną kol kas išvengėme sunkesnių traumų,labai prisideda ir yra naudingos naujausios technologijos ir procedūros, kurias taiko mūsų komandos kineziterapeutė Urtė Pučinskaitė.
-Kurias iš komandos merginų įvardytumėte kaip atkakliausias, darbščiausias?
– Nenorėčiau kažko konkrečiai išskirti, nes visos merginos yra darbščios ir nuoširdžiai atlieka savo darbą. Nepaisant to, jog kartais tikrai yra labai sunku suderinti pamokas mokykloje, egzaminų sesijas universitetuose bei darbus su treniruotėmis. Tačiau tiek pačios jauniausios komandoje merginos spaudžia iš savęs maksimumą, dėl ko dideliais tempais tobulėja, tiek jau vyresnės žaidėjos rodo puikų pavyzdį treniruotėse. Kartais žaidėjų akyse matome, jog didelis gyvenimo tempas, bemiegės naktys vargina ir išsunkia visas jėgas, tačiau norėčiau jas pagirti, nes visos šį sezoną surinktos merginos yra tikros kovotojos ir puikiai tvarkosi visose gyvenimo srityse.
-Kaip vertinate šį „Aisčių-LSU“ sezoną?
– Sezonas tik įpusėjo, tad dar neskubu vertinti viso sezono, tačiau šiuo metu pakilome į ilgai, bet pavėluotai siektą ketvirtąją vietą. Šiek tiek apmaudu, jog mums nepavyko šios pozicijos užimti po dviejų ratų ir taip iškovoti teisę rungtis dėl moterų taurės. Tačiau džiugu, jog komandos forma vis gerėja ir su kiekvienomis rungtynėmis rodomas vis kokybiškesnis žaidimas. Lyginant šį sezoną jau dabar turime iškovoję beveik tiek pergalių, kiek pavyko laimėti per visą praėjusį. Nors šiemet dar nepavyko įkasti pačias aukščiausias vietas užimančioms komandoms, tačiau matome potencialą, jog prie maksimalių pastangų ir vykdant trenerio nurodymus tikrai su jomis galime kovoti – tai yra svarbiausia.
-Kaip manote, kokie yra didžiausi skirtumai dirbant vyrų ir moterų komandose?
– Didžiausi skirtumai dirbant su moterimis visų pirma yra keli fiziologiniai aspektai. Dirbant su moterimis į juos būtina kreipti dėmesį. Jaunesnėms merginoms taikant neadekvačius fizinius krūvius ir pratimus galima labiau pakenkti reprodukcinei, atramos ir judėjimo sistemai, nei vaikinams. Pradėjusioms bręsti merginoms negalima taikyti gilių šuolių ir stiprių-galingų nusileidimų po šuolių, taip pat svarbu žinoti, jog dėl anatomiškai platesnių merginų klubų stipriai padidėja tikimybė patirti įvairias kelio traumas. Būtent šiai kinetinės grandinės vietai reikia skirti daug dėmesio, jog ji funkcionuotų teisingai. Be abejo, yra ir visiems gerai žinomų socialinių, psichologinių ir emocinių skirtumų, lyginant su vyrais, tačiau, manau, kad šie skirtumai nėra trukdis, šie skirtumai kaip tik padaro šį darbą tik dar įdomesnį ir patrauklesnį.
-Kokiais sportais dar domitės, neskaitant krepšinio?
– Domiuosi daug sporto šakų: tenisu, futbolu, lengvąja atletika, tinkliniu, vandens sportais, žiemos sportais, aktyviai sekiau Dakaro įvykius ir palaikiau lietuvius, tačiau nei viena sporto šaka nesidomiu fanatiškai stipriai. Kai sportavau pats, daugiausiai dėmesio skirdavau savo sporto šakai, galėdavau atmintinai pasakyti pasaulio čempionus, jų pasiektus rezultatus ir laikus, net ūgį ar svorį. Tačiau dabar skiriu daug laiko visoms sporto šakoms – gyvenu tikrąją to žodžio prasme sporto ritmu. Jei vyksta Europos ar pasaulio plaukimo čempionatai – domiuosi lietuvių startais ir jų pasiektais rezultatais. Visą laiką seku sporto skyrius internetiniuose naujienų portaluose. Namie visą laiką galima rasti žurnalų, susijusių su sportu.
-Didžiausia su krepšiniu susijusi svajonė?
– Didžiausia svajonė – nesustoti tobulėti ir kiekvieną dieną žengti bent po mažą žingsnelį į priekį.
