„Pamesta klumpė“, arba „The Lost Clog“, – neįtikėtino linksmumo Australijos lietuvių ansamblis, tradicinius mūsų kūrinius ir šokius interpretuojantis, žinoma, savaip, bet nuoširdžiai ir… taikliai. Į tautinį rūbą atlikėjai sugeba įvilkti net tokius popmuzikos hitus kaip kontroversiškasis Robino Thicke’o kūrinys „Blurred Lines“ – aha, lietuvišką jo versiją „Pamesta klumpė“ atliko nacionalinės Australijos televizijos ABC eteryje.
Naujausią savo albumą jie pavadino „No Sleep Till Kaunas“, o reklaminėje šio fotosesijoje vietos rado ir jau senokai nebegaminamų rūkalų to paties miesto pavadinimu pakelis ir degtukų dėžutė su Soboro piešiniu. Kaip mums pasakojo vienas ansamblio įkūrėjų (atrodo, ir reklaminis jo veidas) Stepas Levickis, kolekcionuoti įvairias lietuviškas smulkmenas – labai populiaru tarp Australijos lietuvių, tad, ieškodami įdomių rekvizitų fotosesijoms, grupės nariai tiesiog užsuka į giminaičių palėpes.
Verta atkreipti dėmesį ir į „Pamestos klumpės“ paskyrą feisbuke – įvairių asmenininių ir tradicinių švenčių proga jie į savo profilio paveikslėlį kelia vis naujus koliažus, kurių autorė, muzikantus vis susodinanti į psichodelinę klumpę, – artima grupės bičiulė Jazmina. Apie dar daugiau netradiciškai tradicinių „klumpainių“ gyvenimo aspektų kalbamės su melburniečiu Stepu.
Kaipgi susikūrė jūsų ansamblis?
Aš, Stepas, ir mano bičiulė Gabrielle vis kalbėdavom apie tai, kad reikėtų suburti „post Soviet Lithuanian acapella pagan folk“ ansamblį. Galutinai apsispręsta buvo tradicinių pirmadienio pietų metu, idėją užtvirtinus takų porcija.
Visi „Pamestos klumpės“ artistai gimę Australijoje, kai kurie turi ir itališko kraujo. Melburno lietuvių bendruomenė čia labai aktyvi, nuo mažų dienų buvome raginami mokytis tautinių šokių, dainų, garbinti bulves ir būti skautais.
Grupės narius rinkomės iš pažįstamų būrio – žinodami ar tikėdamiesi, kad jie gali dainuoti ir turi humoro jausmą. Esame lyg „Oušeno vienuoliktuko“ Melburno lietuvių versija, tik mūsų dešimt ir nesame vagys.
Ar „Pamesta klumpė“ – užuomina į Pelenės istoriją?
Iki šiol nebuvome apie tai pagalvoję, bet idėja apie palaidos kojos, kuriai tiktų mūsų klumpaitė, paieškas, mums patinka.
Lietuvoje lankėtės prieš beveik dvejus metus. Kurie prisiminimai dar neišblėso?
Naktinės maudynės ežere „Tundros“ festivalyje, Zitos Kelmickaitės, mūsų lietuviškosios mamos, meilė ir mūsų dievaitės Veronikos Povilionienės šiluma. Apskritai lietuviai mus priėmė neįtikėtinai karštai – turėkim omeny, kad atliekam šimtmečių senumo kūrinius, ir dar australiškai juos painterpretuodami. Nebūtume įsižeidę, jei po poros kūrinių publika būtų reikalavusi įjungti „Žalgirio“ ir „Lietuvos Ryto“ varžybų pakartojimą.
Ne paslaptis, kad koncertavote ir Laisvės alėjoje – tiesiog balkone. Kaip šis neįtikėtinas koncertas įvyko?
Tikiuosi, kad interviu neskaitys viešbučio „Metropolis“ darbuotojai… Žodžiu, balkonas buvo mūsų nario Alex’o kambaryje. Nesu tikras, ar jis buvo pakankamai didelis, kad sutalpintų dešimt žmonių, ypač po to, kai tris savaites maitinomės tik lietuviškais patiekalas. Na, bet niekas nepastebėjo, ir koncertas balkone tapo pirma stotele Kaune bei baigiamuoju turo Lietuvoje (ir šiek tiek Lenkijoje) įvykiu.
Įdomu, kad „Pamestos klumpės“ kūriniai sukelti į lietuvišką platformą „Pakartot“. Ar taip randate naujų gerbėjų?
Tai – grupės nario Jon’o idėja, ir platforma tikrai padeda mūsų muzikai sklisti plačiau. Pirmasis mūsų albumas „Lost in Transnations“ jau beveik išparduotas – na, mamos nusipirko po 20 kopijų, – tad taip galime sau leisti neperleisti jo iš naujo. Šiek tiek lietuvių atsiliepimų pasiekia mus per feisbuką, bet reikia pažymėti, kad iki šiol nesame sulaukę kvietimo atstovauti Lietuvai konkurse „Eurovizija“.
Kaip renkatės repertuarą?
Iš pradžių jį diktavo mūsų tėvai, seneliai ir kiti tradiciniai Melburno lietuvių ansambliai, kuriuose mums yra tekę muzikuoti. Mokomės dainų taip, kaip tai darydavo senovėje, – iš klausos. Na, ir dėl to, kad nemokame skaityti natų. Taip pat negalime nepaminėti nuostabaus lietuviškų tradicijų lobyno – platformos „YouTube“. Mėgstame tokius kolektyvus, kaip „Kūlgrinda“, „Ugniavijas“, „Gilė“ ir, be abejo, didysis Antanas Fokas bei jo kapelija „Sutaras“. Ansamblio narė Jievutė į kiekvieną repeticiją atneša vis po naują instrumentą, kurį būna nusižiūrėjusi iš minėtų kolektyvų. Naujausias radinys – šerno odos būgnas.
Puošiatės tautiniais kostiumais. Ar pasisiuvote juos Melburne?
Mūsų sceninis įvaizdis – tai įvairiais būdais gautų drabužių kolekcija. Kai kurie kostiumai labai seni, juos padovanojo mūsų tėvai ir seneliai. „Uber folk disco pancake cooking“ ansamblis „Sadūnai“ mums padovanojo vyriškų marškinių, kurių nenusivelkame jau metus.
Nuotraukose pozuojate ir apsivilkę visai neliaudiškus marškinėlius su užrašu „Klumpė“. Ar juos galima įsigyti?
Tai – riboto tiražo dovana, kurią mūsų ansambliui įteikė jo narys Jon’as. Nešiojame, nes vilkėdami juodai visi atrodo 10 proc. geriau. Dar turime oranžinius su pelėdomis, kuriuos labai mėgstame, nes su jais sunkiau pasiklysti Lietuvos giriose bei gintaro parduotuvėse.
Ar jūsų gerbėjų Australijoje ratas – platesnis nei lietuvių bendruomenė?
Mums pasisekė – Melburne gyvena labai daug ultramadingų hipsterių, kuriems dėl nesuvokiamų priežasčių mūsų muzika patinka. Jie ateina į koncertus ir festivalius! Grojame ir kitur Australijoje, publika susirenka tikrai įvairi. Mūsų mamos visiems pasufleruoja, kada ploti.
Naujausią savo albumą pavadinote „No Sleep Till Kaunas“. Viršelis irgi vertas dėmesio!
Šis pavadinimas – ne tik reveransas „Beastie Boys“ klasikai „No Sleep Till Brooklyn“, bet ir savotiška mūsų 2015-ųjų turo po Lietuvą santrauka. Skirtingai nei „Beastie Boys“, mums niekada nereikėjo kovoti už teisę linksmintis, tereikėjo pasiskirstyti, kas kada prižiūri vaikus. Viršelio nuotraukoje – viešbutis Šiauliuose, jame apsistojome prieš kelionę į Kauną, tad lovose niekas nemiegojo.
Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė
Grupės archyvo nuotr.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. vasario nr.
