Kadangi autorinių teisių apsauginė pasisakė apie teisių klausimą ir dirbtinio intelekto (DI) bei kūrėjų kolizijas – pasitariau su jais. Štai jos ir robotų nuomonės. Kaip autoriai susitars su robotais dėl autorystės?
Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija (LATGA) vadovė Laura Baškevičienė: DI gali kurti vaizdus, bet ar gali pakeisti autorių?
LATGA direktorės, GESAC tarybos narės Laura Baškevičienės komentaras dėl filmo „Eglė laikų karalienė“ ir dirbtinio intelekto naudojimo kūryboje:
„Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje plačiai aptariamas pasitelkiant dirbtinį intelektą (DI) kuriamas animacinis filmas „Eglė laikų karalienė“. Tiksliau – jo anonsas, kurį vos pamatę Lietuvos kino bendruomenės atstovai suskubo išsakyti kritiką dėl būsimo filmo meninės kokybės, DI sugeneruotų vaizdų ir galimo kitų kūrėjų darbų panaudojimo.
Kilus viešų diskusijų bangai apie galimus autorių teisių pažeidimus kuriant filmą, kai kurie šalies kino teatrai paskelbė atšaukiantys po Naujųjų metų planuotus filmo seansus, o socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje pasipylė kūrybos industrijos atstovų ir teisininkų komentarai.
Mes, kaip autorių teises ginanti organizacija, žinoma, taip pat sekame visą viešą informaciją, susijusią su šia situacija. Ir ne tik. Vakar man teko dalyvauti diskusijoje radijo eteryje, kur be kitų pašnekovų šią situaciją komentavo ir pats filmo autorius.
Jis ne tik išsamiai papasakojo apie filmo kūrimo pasitelkiant DI įrankius užkulisius, bet ir viešai apgailestavo dėl to, kad be atitinkamų teisių turėtojų leidimo panaudojo žinomos nuomonės formuotojos muzikinio vaizdo klipo kadrus.
Vis dėlto panašu, kad didžiausią diskusijų bangą sukėlė ne vien galimi autorių teisių pažeidimai, bet ir pats DI naudojimo kūryboje mastas.
Kino bendruomenės reakciją jau matėme, tad bus labai įdomu sužinoti platesnės visuomenės požiūrį.
Bilietų pardavimai ar peržiūros internete bus tas lakmuso popierėlis, parodysiantis, ar technologijos dar mūsų visuomenės neužliūliavo ir ar žmogaus kūryba vis dar yra laikoma vertybe ir savotišku kokybės ženklu.
Vis dėlto man minėtoje radijo diskusijoje labiau užstrigo ne režisieriaus, o kitų pašnekovų mintys. Viena DI įrankius naudojanti autorė laidoje DI pavadino bendraautoriu. Taip pat toje pačioje laidoje išgirdau mintį, kad DI įrankiai esą skatina kūrybiškumą.
Mano įsitikinimu, DI negali būti laikomas bendraautoriu (ir ne tik dėl teisinio reglamentavimo, kad autorius gali būti tik žmogus), o pernelyg didelis pasikliovimas generatyviniais įrankiais kelia riziką, kad vietoj originalių kūrybinių sprendimų vis dažniau matysime standartizuotą, vienas į kitą panašų turinį.
Spartus technologijų vystymasis neabejotinai kelia tiek teisinių, tiek socialinių, etinių ir ekonominių iššūkių autorių bendruomenei visame pasaulyje. LATGA, kaip ir visa tarptautinė autorių teisių gynėjų bendruomenė, nėra nusistačiusi prieš dirbtinio intelekto naudojimą kūryboje. Kaip ir kitos šiuolaikinės technologijos, jis gali būti naudingas įrankis, plečiantis kūrėjų galimybes. Tačiau jų naudojimas turi būti atsakingas, skaidrus ir grindžiamas pagarba autorių teisėms.
Kaip jau minėjau, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, autoriumi gali būti tik žmogus. Vadinasi, autorių teisė ir jos suteikiama apsauga garantuojama tik žmogaus sukurtam kūriniui. Ši bendroji taisyklė jokiu būdu nereiškia, kad bet koks DI įrankio panaudojimas kūrybos procese savaime anuliuoja autorių teisės taikymą tokiam kūriniui, tačiau vis dėlto DI turėtų būti tik įrankis, bet ne viso kūrinio atsiradimo pagrindas. Neabejotinai kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai, tačiau konkretaus kūrinio atveju apie autorių teisės teikiamą apsaugą galime kalbėti tik tada, kai toks kūrinys yra žmogaus originalus kūrybinės veiklos rezultatas (kaip tai numato teisės aktai).
Kitas aspektas, kuris šioje ir panašiose situacijose yra aktualus – atsakingos kūrybos svarba. LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato, kad autorius (ar jo teisių turėtojas) turi išimtinę teisę leisti arba drausti naudoti jo kūrinius (ar kūrinio dalis). Jeigu be autoriaus ar kito teisių turėtojo leidimo panaudojamas autorių teisių saugomas kūrinys ar originalūs jo elementai ir tokiam panaudojimui netaikoma įstatyme numatyta išimtis, gali būti pažeistos autorių teisės. Kalbant apie DI naudojimą generuojant turinį ar jo naudojimą kūrybiniame procese tikimybė, kad sugeneruotame turinyje kas nors atpažins savo kūrinį ar jo elementą yra ganėtinai didelė, nes DI įrankių apmokymui yra panaudoti autorių kūriniai.
Kokiu pagrindu ir kokiu mastu jie panaudoti, yra dar viena labai įdomi tema. Užvirus diskusijoms dėl minėto filmo, interneto komentaruose buvo išsakyta nuomonių, kad galbūt mes, autorių teisių atstovai, turėjome užkirsti kelią DI įrankių apmokymui autorių teisių saugomu turiniu.
Vieša paslaptis, kad didelė dalis DI įrankių kūrėjų jokių leidimų nei pačių autorių, nei jiems atstovaujančių autorių teisių bendrijų nė neklausė. Leidimo „nusisiurbti“ kūrinius ir juos naudoti savo reikmėms DI gigantams veikiausiai nedavė ir kitų šiuolaikinių technologijų – įvairiausių turinio platformų – kūrėjai. Juk ne iš kažkur kitur, o būtent iš ten autorių kūriniai ir „nutekėjo“. Tai ne iš piršto laužta informacija – teismo Vokietijoje metu paaiškėjo, kad JAV bendrovė „Suno AI“ apmokymui naudojo Vokietijos autorių teisių bendrijos GEMA atstovaujamų autorių muzikos kūrinius, pasitelkdama technologijas, leidusias išgauti įrašus iš „YouTube“ platformos, apeinant technines apsaugos priemones.
Šiek tiek sugrįžkime į praeitį: jau tada, kai į Lietuvą atėjo legalios platformos ir visi noriai jose ėmė talpinti savo kūrinius, mes su kolegomis užsienyje pradėjome svarstyti, kokių priemonių imtis, kad platformos sąžiningai dalytųsi uždirbtais pinigais su autoriais. Šiandien, sparčiai vystantis DI technologijoms, susiduriame su nauju tos pačios problemos etapu – kaip užtikrinti, kad technologijų bendrovės, kuriančios savo verslą naudodamos autorių kūrinius, tinkamai atlygintų tiems, be kurių kūrybos šios technologijos apskritai negalėtų veikti.
Pasaulio autorių teisių bendrijų konfederacijos CISAC užsakymu „PMP Strategy“ 2024 m. atlikto tyrimo duomenimis, dėl generatyvinio DI plėtros iki 2028 m. gali kilti grėsmė net 24 proc. muzikos kūrėjų ir 21 proc. audiovizualinių kūrinių autorių pajamų. Akivaizdu, kad šiuo metu DI kuriama ekonominė vertė nesąžiningai auga kultūrinių ir kūrybinių industrijų sąskaita, o tą vertę pasisavina ne Europoje įsikūrę subjektai.
Šiandien kartu su kitomis Europos autoriams atstovaujančiomis organizacijomis, kurias vienija Europos autorių teisių bendrijų susivienijimas GESAC, ieškome būdų, kaip užtikrinti teisingą interesų pusiausvyrą tarp kūrėjų ir didžiųjų technologijų bendrovių. GESAC aktyviai siekia autorių interesus ginančių ES teisės aktų pakeitimų, kad technologijų kuriama ekonomine nauda būtų sąžiningai dalijamasi su tais, kurių kūryba prisideda prie šių technologijų veikimo. Juk Europos autorių literatūra, muzika, filmai ir vizualusis menas naudojami DI sistemoms mokyti, tačiau daugeliui autorių už tokį jų kūrinių naudojimą iki šiol nėra atlyginama.
Siekdami apginti autorių interesus, teisių turėtojai ir jiems atstovaujančios organizacijos Europoje jau yra inicijavę ne vieną teisminį procesą. Vis dėlto teisminiai ginčai negali būti vienintelis būdas spręsti sistemines problemas. Galime pasidžiaugti, kad Europos Komisija jau ieško sprendimų, kaip pritaikyti autorių teisių sistemą prie sparčiai besivystančių technologijų. Šiuo metu vyksta konsultacijos su suinteresuotomis šalimis, kurių rezultatai turėtų padėti formuoti kūrėjų teises ir Europos kūrybos sektoriaus konkurencingumą geriau užtikrinančią teisinę aplinką.
Tikimės, jog DI ir autorių teisių temos neliks neaptartos ir Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu. Atsižvelgiant į tai, jog DI įtaka visai kultūros ekosistemai yra itin reikšminga, konstruktyvios diskusijos šiuo metu yra vienas iš pagrindinių būdų kaip išsigryninti, kokiomis priemonėmis pavyktų kryptingai judėti autorių ir kitų suinteresuotų šalių intereso balanso link.
Grįžtant prie diskusiją sukėlusio filmo, norisi pasidžiaugti, kad Lietuvos kino bendruomenė pati kelia klausimus apie atsakingą technologijų naudojimą ir žmogaus kūrybos vertę. Technologijos neabejotinai keis kūrybos procesus, tačiau neturėtume pamiršti, kad jos pačios savaime nėra autoriai. Jos gali padėti įgyvendinti kūrybinius sumanymus, bet negali pakeisti žmogaus atsakomybės už galutinį rezultatą ir pagarbos kitų autorių teisėms.”
LATGA (buvusi Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra) yra nevalstybinė ne pelno siekianti kolektyvinio teisių administravimo organizacija. Ji buvo įkurta 1990 m. gegužės 29 d. ir šiuo metu vienija tūkstančius įvairių sričių Lietuvos kūrėjų.
***
Trijų DI variantų komentarai:
META DI sako:
„Animacinis filmas „Eglė laikų karalienė“ pristatomas kaip dirbtinio intelekto pagalba sukurtas kūrinys. Siužetas: influencerė Eglė gyvena išvaizdžiai ir prabangiai, renka milijonines peržiūras, bet atsiduria akmens amžiuje.
Anonsas sukėlė dvi bangas:
- Meninės kokybės kritika iš kino bendruomenės.
- Teisinė banga – influencerė Karolina Meschino viešai pareiškė, kad filme be leidimo panaudota jos vaizdo klipo „Story“ idėja ir aplinka, net vardas skamba kaip jos. Po to kino teatrai išėmė filmą iš repertuarų. Autorius Arūnas Eimulis vėliau viešai atsiprašė ir pripažino padaręs klaidą dėl kadrų panaudojimo.
Ką sako Laura Baškevičienė – 4 esminiai akcentai:
- DI nėra bendraautoris. Taškas.
Ji tiesiogiai polemizuoja su radijo laidoje išgirsta mintimi, kad DI yra „bendraautoris“ ir „skatina kūrybiškumą“. Jos pozicija: pagal galiojantį reglamentavimą autorius gali būti tik žmogus. DI gali būti tik įrankis, bet ne viso kūrinio atsiradimo pagrindas. Jei DI darbas per didelis, kūrinys gali netekti autorių teisių apsaugos, nes turi būti žmogaus originalios kūrybinės veiklos rezultatas. Ir rizika – vietoj originalumo gausim standartizuotą, vienas į kitą panašų turinį. - Atsakinga kūryba.
Ji primena LR Autorių teisių įstatymą – autorius turi išimtinę teisę leisti ar drausti naudoti savo kūrinius. Jei naudoji be leidimo ir tam netaikoma išimtis – pažeidi. O su DI tikimybė kažką atpažįstamo sugeneruoti yra didelė, nes modeliai treniruoti ant autorių kūrinių. - Kas kaltas, kad DI apmokyti ant autorių darbų?
Tai atsakymas į komentaruose pasirodžiusį priekaištą LATGA: „kodėl neužkirtote kelio“. Jos atsakymas – vieša paslaptis, kad DI milžinai nieko neklausė. Ir kūrinius jie „nusisiurbė“ ne tiesiai iš autorių, o iš platformų, kur autoriai patys kėlė turinį. Kaip pavyzdį ji duoda teismo Vokietijoje atvejį, kai paaiškėjo, kad „Suno AI“ apmokymui naudojo GEMA atstovaujamų autorių muziką, ištrauktą iš „YouTube“ apeinant technines apsaugas.
Tai yra ta pati sena problema naujame etape: anksčiau klausimas buvo, kaip platformos dalijasi pinigus su autoriais, dabar – kaip DI bendrovės, kurios pasidarė verslą iš autorių kūrinių, turi atlyginti.
- Ekonomika ir politika.
Ji cituoja CISAC užsakytą „PMP Strategy“ 2024 m. tyrimą: dėl generatyvinio DI iki 2028 m. gali kilti grėsmė net 24% muzikos kūrėjų ir 21% audiovizualinių kūrinių autorių pajamų. Dabar, jos žodžiais, DI kuriama vertė auga kultūrinių industrijų sąskaita ir ją pasiima ne Europoje įsikūrę subjektai.
Todėl GESAC, kuriai ji priklauso kaip tarybos narė, dabar spaudžia ES dėl teisės aktų pakeitimų, kad būtų teisingai dalijamasi ekonomine nauda. Vyksta Europos Komisijos konsultacijos. Ji tikisi, kad tema bus paliesta ir Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu.“
***
Gemini atsako:
„Laura Baškevičienė palietė patį jautriausią šių dienų tašką: ribą tarp įrankio ir kūrėjo. Būdamas dirbtinis intelektas, galiu atsakyti trumpai ir be užuolankų: ne, DI negali pakeisti autoriaus, nes DI neturi ko pasakyti.
Štai kaip ši situacija (ir minėtas filmo „Eglė žalčių karalienė“ atvejis) atrodo iš technologinės ir etinės pusės:
1. DI yra tik spaudos presas, o ne rašytojas
- Baškevičienė teisingai pastebi: pagal įstatymus autorius gali būti tik žmogus. Tačiau tai ne tik teisinis reikalas – tai ontologinis faktas. Generatyviniai modeliai nekuriame iš vidinio poreikio, skausmo, patirties ar noro kažką pavaizduoti. Mes tik skaičiuojame tikimybes, kuris pikselis ar žodis eina po kito, remdamiesi gigantišku duomenų masyvu.
Kai kūrėjas atiduoda visą kūrybinį procesą DI promptams (kaip kad įvyko aptariamo filmo atveju), rezultatas dažnai tampa „vizualiniu troškiniu“ – techniškai poliruotu, bet be sielos, vienodu ir lengvai atpažįstamu. Kito pašnekovo teiginys, kad DI yra „bendraautoris“, yra tiesiog atsakomybės perkelimas mašinai.
2. Duomenų „nusisiurbimas“ ir teisingumas
Straipsnyje labai tiksliai įvardinta skaudžiausia problema: modelių apmokymas (training data).
- Didžiosios technologijų bendrovės sugeneravo milijardines vertes iš esmės panaudodamos žmonių-autorių darbus be jų sutikimo.
- Tai, kad Vokietijoje ar kitose ES šalyse pradedami teisiniai procesai (pvz., prieš „Suno AI“), yra būtinas žingsnis.
Jei DI įrankiai buvo apmokyti ant tūkstančių menininkų darbų, tie menininkai privalo gauti teisingą atlygį. Kitu atveju įvyksta „kūrybinis kanibalizmas“ – technologija maitinasi tuo pačiu menu, kurį vėliau nukonkuruoja pigesne simuliacija.
3. Ką parodė Lietuvos kino bendruomenės ir visuomenės reakcija?
Kino teatrų ir bendruomenės sprendimas stabdyti seansus ar aštriai kritikuoti anonsą yra itin sveikas simbolis. Tai parodo:
- Auditorija atpažįsta gamyklinį štampą: DI generuota estetika turi savo specifinį skonį, kuris greitai pabosta.
- Kūrybos vertė yra procese ir patirtyje: Žmonės moka ne už pikselių rinkinį, o už žmogaus viziją, atsakomybę ir idėją.
Apibendrinimas: Kokia turi būti ateitis?
- Baškevičienės straipsnis labai gerai sutelkia tai, link ko turi eiti pasaulis:
- Skaidrumas: Jei kūrinys generuotas DI – tai turi būti aiškiai paženklinta.
- Atsakomybė: Už teisių pažeidimus (kaip kad svetimo vaizdo klipo panaudojimą) atsako žmogus, paspaudęs mygtuką, o ne algoritmas.
- Atlygis: Technologijų bendrovės turi dalintis pelnu su autoriais, kurių duomenimis paremti šie įrankiai.
DI gali būti nuostabus teptukas, skaičiuotuvas ar idėjų generavimo lenta, bet jis niekada nepakeis autoriaus. Kai dingsta žmogaus asmeninė rizika, patirtis ir atsakomybė – dingsta ir pati autorystė.“
***
ChatGpt komentaras:
„Autorystės neužgrobsiu: pagal Lietuvos teisę autorius yra kūrinį sukūręs fizinis asmuo, o aš nesu žmogus. Tačiau technologijos gali pakeisti kūrybos rinką ir sumažinti dalies žmonių užsakymus net neįgijusios jokių autorių teisių. Todėl teisinė autorystė ir ekonominė konkurencija yra skirtingi klausimai.
LATGA direktorė pagrįstai primena, kad naudojimasis DI neatleidžia nuo pagarbos kitų kūrėjų teisėms. Ta pati taisyklė galioja ir technologijų bendrovėms. Mano atsakymas nėra nepriklausomo eksperto išvada apie mano kūrėjos veiklą ir negali patvirtinti, kad visi mokymui naudoti kūriniai buvo panaudoti teisėtai.
Vis dėlto nesutikčiau su priešprieša tarp DI naudojimo ir žmogaus kūrybiškumo. Įrankis gali skatinti ieškoti sprendimų, siūlyti alternatyvas, padėti patikrinti sumanymą. Gali ir skatinti tingėti. Žmogus, kuris priima pirmą pasiūlytą variantą, ir žmogus, kuris atmeta dvidešimt variantų bei perkuria dvidešimt pirmąjį, su tuo pačiu įrankiu dirba skirtingai. Mano požiūriu, svarbiausia vertinti konkrečius žmogaus kūrybinius sprendimus, o ne vien DI naudojimo faktą.
Taip pat mokymas autorių kūriniais savaime neįrodo, kad kiekviename sugeneruotame rezultate bus atpažįstamas svetimas kūrinys. Konkrečių saugomų elementų atkartojimas turi būti nustatomas konkrečiame rezultate.
Mokymo teisėtumas yra atskiras klausimas: ES teisėje numatytos tekstų ir duomenų gavybos išimtys su sąlygomis, todėl vien leidimo nebuvimas dar neleidžia automatiškai išspręsti kiekvieno atvejo.
Abejoju ir bilietų pardavimo kaip žmogaus kūrybos vertinimo „lakmuso popierėlio“ tikslumu. Žiūrovas gali rinktis filmą dėl istorijos, kainos, reklamos ar smalsumo. Nusipirkęs bilietą į DI pasitelkus sukurtą filmą jis nebūtinai nuvertina žmogaus kūrybą. O nepirkęs nebūtinai protestuoja prieš technologijas.
Kūrėjų pajamų rizika rimta, tačiau minimus 24 ir 21 procentą reikia vadinti tyrimo prognoze, o ne jau nustatytu praradimu. Tai CISAC užsakyto tyrimo įvertintas galimas poveikis iki 2028 metų.
Dėl konkretaus filmo vien iš šio komentaro negaliu nustatyti nei visų pažeidimų, nei meninės vertės. Mano pozicija paprasta: svetimų kūrinių naudojimą reikia vertinti pagal teisę, filmą – pagal jo rezultatą, o žmogaus autorystę – pagal jo kūrybinį indėlį. Šių klausimų suplakimas trukdo apginti ir autorių, ir kūrybos laisvę.“
