Viena (be nebūtinai vieniša) arši Sabaliauskaitė neseniai rėkavo, kad visi, kas nesutinka su visokiais „multikulti“ idiotizmais – prorusiški. Bet koks prieštaravimas buvo lygus darbui Maskvai. Šiandien akivaizdoka, kad Kremliui pasitarnauja šventes švenčią teroristai, kuriuos, vadindami nabagėliais ir pabėgėliais, susirinko Europos vidun ją užvadę kairuoliai (leftistai). Ta pati Ukraina atvirai kalba, jog Rusija ir Izraelį puolę teroristai veikia išvien.
Dažnai siūlydavau leftistiniams keistuoliams pamėginti pasikalbėti apie LGBTQ ir „my tiu tiu“ teises, klimato kaitą tokiuose štai mitinguose. Bet tada būni išvadintas rasistu arba naciu Na o dabar? Nagi, nagi… . Jaučiu nuoširdžią piktdžiugą, kai patys leftistiniai pašlemėkai ima ir čiaupia cypiančią Gretutę, nes dar nesugalvojo kaip žydų bei arabų konfliktą susieti su klimato kaita.
Baltosioms feministėms liepta užsičiaupti.
„Sionistų ir baltųjų feminisčių” taikinyje – Vakaruose gyvenančios musulmonės. Taip pavadintą Sahar Aziz straipsnį išplatino neseniai portalas Al Jazeera. Pateikiu niekaip neapdorotą. Išvadas darykitės patys, pačios ar, kaip ten jus „žmogas“ pašaukti pokalbiui reikėtų. Skaitykite ir bandykite galvoti, ką toks požiūris, baltosios feministės, reiškia Jums.Ir visoms, visų lyčių rasių bei pakraipų leftistinėms lervoms. Žinokite savo vietą. Čia Jums sako tie, ką jūs nuo tikrų ir pramanytų diskriminacijų ginate. Maždaug: „Iš kelio, baltosios savanaudės kalės“.
„Kai mes giname savo seseris palestinietes, vienintelis dalykas, kurio mums reikia iš baltųjų feminisčių, palaikančių jų (arabų) žudymą, – kad jos pasitrauktų mums iš kelio.
Ilgas dvidešimt keturias dienas Izraelio vyriausybė vykdė genocidą prieš palestiniečius Gazos ruože, o JAV vyriausybė ją aiškiai ir besąlygiškai rėmė.
Spalio 7 d., atsakydamos į “Hamas” teroro išpuolį, per kurį Izraelyje žuvo apie 1 400 žmonių, Izraelio pajėgos Gazos ruože pradėjo pragarą. Izraelio kariuomenė pradėjo beatodairiškai bombarduoti namus, mečetes, bažnyčias, ligonines ir mokyklas perpildytame palestiniečių anklave, nužudydama tūkstančius civilių palestiniečių.
Be to, Izraelis visiškai apgulė Gazos ruožą, neleisdamas į jį įvežti vandens, maisto, degalų, elektros energijos ar medicinos reikmenų, todėl daugiau kaip dviem milijonams žmonių gresia mirtis iš bado, dehidratacija ir ligos.
Tam, kad tokie karo nusikaltimai būtų vykdomi tarptautinei bendruomenei matant, nuo Izraelio bombų nukentėję palestiniečiai turėjo būti dehumanizuoti, o jų sąjungininkai diskredituoti visame pasaulyje kaip antisemitai ir smurtautojai.
Toks skirstymas vyksta per gana paprastą mechanizmą. Pirma, palestiniečiai kaip grupė pristatomi kaip barbarai, smurtautojai ir apskritai ne tokie žmogiški, todėl žmonės visame pasaulyje neprieštarauja, kad jie būtų beatodairiškai žudomi ir marinami badu. Tada tie, kurie nesutinka su šiuo rasistiniu pasakojimu ir atkakliai protestuoja prieš Palestinos žmonių priespaudą, yra šmeižiami, cenzūruojami, šmeižiami ir kriminalizuojami.
Daugybės pilietinių, intelektualinių ir politinių judėjimų, nukreiptų prieš Izraelio vykdomus karo nusikaltimus Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose Izraeliui palankiose Vakarų šalyse, priešakyje yra musulmonės moterys.
Drąsios palestinietės, arabės, Pietų Azijos ir juodaodės moterys vadovauja masiniams protestams, politinių veiksmų kampanijoms, dėstomiesiems užsiėmimams universitetuose, humanitarinės pagalbos lėšų rinkimo akcijoms ir rašo laiškus universitetų rektoriams, reikalaudamos apsaugoti savo studentus palestiniečius ir musulmonus nuo sionistinių organizacijų vykdomų priekabiavimo ir bauginimo veiksmų.
Į šių musulmonių moterų pilietinį ir politinį aktyvumą beveik visada reaguojama išpuoliais prieš jų pačių saugumą, jų vardo šmeižimu ir grasinimais dėl jų darbo vietų – visu tuo siekiama nutildyti jų balsą.
Jei šie grasinimai jų gyvybei ir pragyvenimo šaltiniui nepadeda, musulmonės moterys, kurios pasisako už palestiniečius, ypač tos, kurios užima pareigas aukštosiose mokyklose, yra atmetamos kaip “pernelyg emocionalios”, “neišmanančios”, “fanatiškos” ar “profesiškai nekompetentingos”.
Musulmonės moterys, vienu metu marginalizuojamos dėl savo religijos, rasės ir lyties, jau seniai priverstos laviruoti tarp trejopos situacijos, kad išvengtų diskriminacijos, priekabiavimo ir stigmatizacijos. Jos turi būti “geros musulmonės”, “geros moterys” ir “geros rasinės mažumos” vienu metu ir visada, kad išvengtų prievartinės asimiliacinės paradigmos, kuri nuolat reguliuoja jų elgesį.
Būti “gera spalvota musulmone” – tai kasdienis emocinis ir psichologinis mokestis, kurį tenka mokėti, bandant prisitaikyti prie nesuskaičiuojamų prieštaringų asmenybės savybių, kurias primeta europocentrinės, judėjų ir krikščionių kultūros normatyvumas.
“Gera spalvotoji musulmonė” negali rodyti tokių emocijų kaip pyktis, nusivylimas ar aistra, kad nebūtų laikoma neracionalia, isteriška ar silpna.
“Gera spalvotoji musulmonė” turi būti besąlygiškai lojali JAV. Ji turi dažnai savo kalbą pagardinti komentarais ir pareiškimais, kuriuose pabrėžia, kokia dėkinga yra JAV. Kaip jai pasisekė, kad gyvena šalyje, kurią valdo baltaodžiai vyrai ir moterys, puoselėjantys liberalias demokratijos, lygybės ir laisvės vertybes, nepaisant to, ar ji naudojasi šiomis skelbiamomis vertybėmis, ar ne.
“Gera spalvotoji musulmonė” niekada neturi kritikuoti Vakarų šalių politikos ir praktikos, kuriomis pažeidžiama tarptautinė teisė, beatodairiškai žudomi musulmonai, kolektyviai baudžiami Palestinos civiliai gyventojai arba sistemingai diskriminuojamos musulmonų ir arabų diasporos tariamai liberaliose visuomenėse. Ji turi įrodyti, kad neremia jokios formos terorizmo, o tam reikia nuolat smerkti bet kokius musulmonų smurto veiksmus bet kurioje pasaulio vietoje.
“Gera spalvota musulmonė” niekada negali būti feministė ir musulmonių moterų teisių Vakaruose gynėja. Baltosios moterys priima ją kaip feministę tik tuo atveju, jei ji savo rašinius ir propagandą nukreipia į musulmonų, arabų ir Pietų Azijos visuomenes. Tačiau kai musulmonės moterys Vakaruose prabyla apie diskriminaciją, su kuria jos susiduria ten, kur yra, arba ragina baltąsias moteris remti karus, kuriuose žudomos ir žalojamos musulmonės moterys užsienyje, jos greitai iš “kolegių feminisčių” tampa “išdavikėmis”.
Taigi “gera musulmonė moteris” tuo pat metu yra infantilizuojama ir proteguojama, šmeižiama ir cenzūruojama bei depolitizuojama visuomenėje, kuri nesugeba į ją žiūrėti kaip į protingą, nepriklausomą, stiprią lyderę. Kai tik jos bendradarbiai, kaimynai, darbdaviai ir politiniai atstovai sužino, kad ji iš tiesų yra pati feministė, o ne jų feministė, jie ją šmeižia, išskiria, diskredituoja ir ignoruoja, ieškodami kitos musulmonės moters, kurią galėtų nurodyti savo žiniasklaidos ir politinėse kampanijose kaip “gerą spalvotą musulmonę”.
Šį trigubą ryšį šiandien neša juodaodės, arabės ir Pietų Azijos musulmonės moterys, pirmaujančios palestiniečių žmogaus teisių gynimo kampanijose žiniasklaidoje, politikoje, pilietinėse organizacijose, teismuose ir akademinėje bendruomenėje JAV ir už jos ribų.
Atremdamos išpuolius prieš jas, šios drąsios moterys tuo pat metu turi ginti savo vaikus musulmonus nuo priekabiavimo, patyčių ir gąsdinimų, kuriuos jų miestuose ir mokyklose vykdo sionistai, monopolizavę pokalbius apie Palestiną ir teigiantys, kad tik izraeliečiai yra žmonės, o palestiniečiai, Izraelio gynybos ministro žodžiais tariant, tėra “žmogiški gyvūnai”.
Dėl šios trigubos prievartos musulmonės moterys Vakaruose klausia: “Kodėl baltosios feministės neina mūsų ginti?”
Kodėl tiek daug baltųjų feminisčių dabar pirmiausia yra sionistės ir užsiima mūsų reputacijos šmeižimu, vadindamos mus antisemitėmis vien dėl to, kad giname palestiniečių žmogaus teises?
Kodėl baltosios feministės mūsų kovos už palestiniečių, arabų ir musulmonų moterų dehumanizacijos nutraukimą negali laikyti feministine problema?
Kodėl baltosios moterys nori gelbėti musulmones moteris tik nuo Talibano, “Hamas”, “Hezbollah” ir arabų vyriausybių, bet ne nuo JAV vyriausybės, Izraelio vyriausybės, sionistų grupuočių ar baltųjų vyrų?
Ar baltosios feministės kada nors pažvelgs į veidrodį ir atpažins savo antifeminizmą, kai jos priekaištauja stiprioms, protingoms, savimi pasitikinčioms ir bebaimėms musulmonėms feministėms savo darbovietėse, kaimynystėje ir universitetuose už tai, kad jos palaiko savo seseris Gazoje?
Atsakymas į šį klausimą greičiausiai yra tvirtas “ne”, nes per daug baltųjų moterų pernelyg daug investuoja į status quo ir savo privilegijuotos vietos visuomenėje apsaugą.
Tačiau musulmonėms Vakaruose vis dėlto nereikia baltųjų feminisčių paramos.
Mokėmės iš savo seserų afroamerikiečių. Mums nereikia niekieno pritarimo ar leidimo kovoti už tai, ką žinome esant teisinga. Mums tik reikia, kad baltosios feministės pasitrauktų mums iš kelio, kad galėtume dirbti tikrą feminizmo darbą, solidarizuodamosi su savo seserimis palestinietėmis.“
Taigi, ponios ar ponai “žmogos” – jūsų teisė rinktis.
