Evangelistas Lukas pasakoja apie du Jėzaus mokinius, Velykų dieną keliaujančius į Emauso kaimą. Šie vyrai, nors ir nepriklausė dvylikos apaštalų būriui, ilgą laiką sekė paskui Jėzų, klausėsi jo kalbų ir, kaip daugelis ano meto žydų, vylėsi, kad Galilėjos Mokytojas ir bus tas ilgai lauktasis Mesijas, kuris išvaduos Izraelį iš romėnų jungo.
Tačiau ant Golgotos nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus jų viltis sudaužė į šipulius. Slegiami pesimistinių minčių, šie mokiniai paliko Jeruzalę, kur buvo palaidotos jų viltys. Evangelistas nedetalizuoja, apie ką iš Jeruzalės bėgantys mokiniai kalbėjo, bet keliais žodžiais apibūdina pokalbio esmę: „Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius“ (Jn 24, 14). Kalbėjosi ir ginčijosi, kodėl Jėzus neparodė galios ir leidosi nukryžiuojamas. Atsakymo neturėjo.
Mes dažnai būname panašūs į tuos mokinius iš Emauso kaimo. Tikėdami į Dievą, mes viliamės, kad jis perves mus šio gyvenimo keliais ir neleis, kad mus slėgtų koks nors didelis kryžius. Sutrinkame, kai įvyksta, ko nesitikėjome, kai mus ištinka kančia, o Dievas tyli. Tokiais atvejais gali susvyruoti net mūsų tikėjimas – o gal Dievo ir nėra, jei jis nepadeda jam ištikimiems žmonėms?
Mokiniams aptarinėjant paskutinio meto tragiškus įvykius, pasibaigusius Jėzaus nukryžiavimu, prie jų, kaip nepažįstamas keleivis, prisigretino Jėzus ir paklausė, ką jie taip karštai aptarinėja. Mokiniai buvo įsitikinę, kad visi žino, kas prieš kelias dienas įvyko Jeruzalėje: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ (Lk 24,18). Ir neatpažintam keleiviui jie papasakojo, kaip aukštieji kunigai pasmerkė Jėzų mirčiai ant kryžiaus: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko“(Jn 24, 21).
Jėzus, remdamasis Šventuoju Raštu, aiškino mokiniams, kad viskas įvyko taip, kaip skelbė pranašai, – reikėjo jam viską iškentėti ir tuomet įžengti į savo garbę. Evangelijos pasakojimas skelbia svarbią žinią, kad net tuomet, kai mes Dievu nusiviliame, jis mūsų nepalieka, bet mus lydi ir įvairiais būdais kalbina, kaip kalbino tuos bėgančius mokinius. Mums tik reikia jo klausytis. Kai apninka abejonės, reikia paimti Šventąjį Raštą ir leisti Dievui kalbėti.
Menu 1983 metų vasarą, kurią leidau KGB kalėjime; kasdien atakavo pesimistinės mintys, kad po teismo laukia ilgi kalinimo metai. Tuomet skaičiau Šventąjį Raštą, kur Jėzus kalba apie Dievo Apvaizdą: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? <…> Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 26.34). Šie Evangelijos žodžiai anuomet teikė didelę ramybę.
Kai su nepažįstamu keleiviu besikalbantys mokiniai pasiekė Emausą, jie tiesiog privertė, kad Jėzus užeitų į jų namus. Ir čia, vakarienės metu, kai Jėzus laužė duoną, mokiniai jį atpažino: „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 31–32).
Kai švenčiame šv. Mišias ir priimame Eucharistiją – kunigo laužomą Duoną, mes esame ypač arti mus per gyvenimą lydinčio Viešpaties. Todėl branginkime Mišias, dažnai priimkime Eucharistiją –tai bus garantas, kad Jėzus ir mus lydės per gyvenimą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
