Po septyniolikos metų pertraukos Kauno ir Vilniaus dvimiesčio idėja vėl prikelta ir įrašyta į šiuo metu Seimo narių svarstomą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano 2030 m. koncepciją. Dviejų didžiausių šalies miestų sujungimo idėjos palaikytojai tiki, kad tai padidintų šio naujo vieneto potencialą inovacijoms ir verslumui, konkuruojant su kaimyninių šalių didmiesčiais: Ryga, Varšuva, Minsku ir kt. Ir visgi – ar dipolio idėja taps pavyzdžiu ateities kartoms, ar subliukš kaip praėjęs bandymas susivienyti į dvimiestį?
Laimutė Janulienė, LietuvosRespublikos teritorijos bendrojo plano koncepcijos, strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) parengimo ir darbo grupės vadovė:
Visų pirma, svarbu suprasti, kad dvimiesčio vizija gali būti suprantama skirtingai. Manau, kad prieš 10–20 metų plėtota idėja dabar įgavo naują pagrindą. Naujo Lietuvos bendrojo plano vizijoje Vilnius ir Kaunas, taip pat Panevėžys ir Šiauliai galėtų turėti bendrų tikslų, bendrą strategiją jiems pasiekti bei bendras priemones jai įgyvendinti. Tai yra bendra partnerystės strategija. Partneriai (sakykime, jungtinės veiklos pagrindais), siekdami bendrų tikslų, gali sujungti išteklius, suformuoti realius ryšius, sukurti realius rezultatus. Įgyvendinant šalies strateginius tikslus,integruotis į bendras europines ir pasaulines struktūras: tiek ekonomines, tiek socialines, saugumo, susisiekimo ir t.t., Lietuvos Respublikos BP konceptualiuose sprendiniuose numatyta nacionalinio lygmens miestų, centrų partnerystė.
Miestai, sujungę savo resursus, siekdami bendrų tikslų, galėtų sukurti bendrą poziciją tarptautinėje arenoje: ES erdvėje, Baltijos jūros šalių erdvėje. Į šią idėją šalies ministerijų, institucijų lygmeniu žiūrima palankiai, tačiau regionų lygmeniu dar yra labai daug nepasitikėjimo centrinės valdžios pasiūlymais. Regionų tarpusavio konkurencija jau pasiekė savo galimybių ribas. Užuot davusi stimulą augti, ji duoda stimulą pykčiui, atskirčiai tarp institucijų, savivaldybių, asmenybių. Atėjo laikas partnerystei visais lygmenimis, dalijimosi ekonomikai. Savivaldybių lygmeniu, manau, ši idėja galėtų įgauti pagreitį ir realių bruožų. Tik partnerystė atvers duris plėtrai. Pirmieji partnerystės daigai ir galėtų būti didžiųjų šalies miestų partnerystė, o ne konkurencija. Turėtume siekti tapti tinkama vieta stambioms kompanijoms investuoti. O naujos investicijos „patemptų“ ir socialinę, ir kultūrinę, ir visas kitas plėtras.
Jurgis Vanagas, Lietuvos inžinierius architektas, urbanistas, miesto teoretikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, architektūros kritikas:
Tarp Baltijos jūros regiono šalių Lietuva nepalankiai išsiskiria tuo, kad jos sostinė Vilnius – ne jūros uostas, taip pat yra ne tik nutolusi nuo regioną vienijančio interesų lauko– Baltijos jūros, bet dar ir nuošalėje nuo svarbiausių regiono transportinių koridorių sankirtos ties Kaunu. Kebli ir ekscentriškai krašto atžvilgiu į rytus pasislinkusi sostinės geografinė padėtis. Tai nemenkas trūkumas ne tik vidiniams ryšiams, bet ir ES šeimos narės kontaktams su Vakarais. Pasaulyje toks trūkumas taisomas statant naują sostinę patogesnėje vietoje.Lietuvos padėtį pagerintų krašto svorio centro slinktis į vakarus, krašto vidurio link, pagal jau funkcionuojančią ašį į Kauną. Kai abiejų didžiausių krašto miestų teritorinė plėtra koncentriškais ratilais įgauna jau katastrofišką mastą, jos sutelkimas ir nukreipimas pūpsniais ant minėtos ašies atitiktų šiuo metu moderniausios urbanistinės sampratos – koncentruotos į dekoncentracijos doktriną, o potencialų jungtis stimuliuotų sinerginius dviejų miestų-dvynių potencialų jungties privalumus. Europinio masto metropolinio centro-dvimiesčio formavimas – tai istorinė galimybė Lietuvai. Vilniaus ir Kauno miestų teritorinės plėtros nukreipimas priešpriešais, išvystytas modernus susisiekimas šia ašimi supergreitaeigiu bėginiu transportu skatintų tarpumiestyje galingo lietuviškojo „Silicio slėnio“ plėtotę ir išvestų Lietuvą į nenurungiamus regiono lyderius.
Nerijus Valatkevičius, Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas.
Koks bus dvimiesčio idėjos likimas, labai priklauso nuo miestų vadų pozicijos. Kai kuriais atvejais tai susiję su valstybe, pavyzdžiui, kai nevyriausybinės organizacijos yra perkeliamos iš Vilniaus į Kauną. Kaip žinoma, Žemės ūkio ministerija jau žengė pirmuosius žingsnius – Kaune atidarė „veidrodinę“ ministeriją. Todėl akivaizdu, kad dvimiesčio likimas priklauso nuo daug faktorių. Manau, kad ši miestų sąjunga daugeliu atvejų būtų naudinga: ir darbo vietomis pasikeisti ne pro šalį, kas papildomai išspręstų miestų spūsčių problemas, atsirastų kauniečiams darbo vietų, galbūt geležinkelio susisiekimas tarp miestų patobulėtų. Apskritai, mažas miestas kaimyninių valstybių mastu nėra pajėgus net sudominti.Apie 2000-uosius buvo sukurta Vilniaus ir Kauno dvimiesčio grupė, kuri planavo statyti areną tarp šių dviejų miestų, tačiau ši idėja taip ir nerealizuota, todėl dabar kiekvienas miestas turi po savo mažesnę areną – net ir Šiauliai bei Panevėžys. Dabar, pavyzdžiui, „Žalgirio“ arenoje yra 15 tūkst. vietų, o reikėtų didesnės arenos – gal net iki 25 tūkst. vietų. Kaunas yra vidury šalies, daug geresnėje geografinėje vietoje – čia visa Lietuva gali atvažiuoti. Kauno rajone vis dar galima pastatyti didelę areną ar kitų reikšmingų susibūrimo erdvių, tik reikia noro. Todėl manau, kad reikėtų ne konkuruoti, o vienytis ir bendradarbiauti.
sa.lt informacija
