Rugpjūčio 31, rugsėjo 1 d. režisierė, aktorė, šokėja, buvusi TV projektų dalyvė bei laidų vedėja Ieva Jackevičiūtė Kauno miesto kameriniame teatre pristatys muzikinį judesio spektaklį-ritualą vaikams nuo 3 metų ir jų tėvams 7 RATAI, įkvėptą lietuviško folkloro ir pasaulio kultūrų.
„Tai bus šiuolaikiškas performatyvus spektaklis, kuriame aktoriai ir žiūrovai veiks drauge. Spektaklio metu senovinė Lietuvos regionų instrumentinė bei vokalinė muzika bus apjungiama šiuolaikiniu šokiu. Gyvai atliekamą kanklių, skudučių ir kitų tautiškų instrumentų bei sutartinių muziką lydės ritualiniai veiksmai.“ – spektaklį pristato režisierė.
Spektaklio idėja gimė ieškant savo autentiškų šaknų ir tuo būdu atrandant, jog visa tai turi daug sąsajų su viso pasaulio kultūrom. Ritualai per muziką ir šokį yra bendri visoms tautoms, kas atveria suvokimą, jog visi mes esame to paties pasaulio piliečiai.
Trumpai apie požiūrį į vaikų ugdymą teatro priemonėmis bei idėją sujungti skirtingas kultūras, kalbamės su režisiere.
Koks Jūsų požiūris į vaikus? Kaip randate priėjimą prie jų?
Į vaiką žiūriu kaip į patį šiuolaikiškiausią ir kritiškiausią žiūrovą, nes jis negali parašyti recenzijos ar išsakyti konstruktyvios kritikos. Jis arba žiūri, arba nežiūri, arba džiaugiasi, arba ne.
Vaikai yra išskirtiniai žiūrovai, visai kitokie nei suaugusieji. Todėl tiek man, tiek visai aktorių komandai yra didelis iššūkis kurti vaikiškus spektaklius. Pajusti šią kartą, atrasti tai, kas jai šiandien įdomu, kokia patirtimi mes galime su ja pasidalinti. Nenusileisti iki primityvaus vaikiškumo, bet atrasti šiuolaikišką meninę kalbą, kuri būtų suprantama jaunam žiūrovui.
Mūsų spektaklių tikslas yra šiuolaikiškais metodais, įdomiais meniniais sprendimais sukurti tam tikrą naują patirtį, galimybę patirti ne kasdienę būseną teatre. Tą mes darome savo prioritetiškai išsikeltais metodais: nesistengiame papasakoti vienos istorijos – kuriame ne siužetinius spektaklius, neturinčius nuoseklaus pasakojimo. Pasitelkiame neverbalinę kalbą – mintį išreiškiame per judesį, dainą. Ieškome interaktyvumo – siekiame įtraukti žiūrovą, kad jis pats būtų proceso kūrėjas. Neinfantilinam personažų – aktoriai nekuria personažų, tradiciškai suvokiamų vaikų teatre. Jie nėra meškiukai, kiškiukai, mergaitės ar berniukai. Jie vaidina save, atsispirdami nuo postdraminio teatro idėjos, kad aktorius yra persona, veikianti scenoje. Kad jis lyg ir vaidina toje situacijoje, bet po spektaklio lieka pabendrauti su vaikais ir prisistato savo vardu.
Spektaklyje pasitelkiate lietuvišką folklorą, tačiau esti ir kitų kultūrų elementų. Kaip kilo tokia mintis?
Ši idėja mane aplankė visai netikėtai. Nors savo kūryboje įkvėpimo ieškau lietuvių folklore: muzikoje, apeigose, žaidimuose, šokiuose, tačiau bet kokios tautos folklorinis paveldas man yra giliausias ir prasmingiausias dalykas. Kiekvienos kultūros šokis, daina neša tam tikrą informaciją. O besidomint Rytų filosofija, atradau daug panašumų su lietuvių kultūra, folkloru.
Tuomet pradėjo kirbėti mintis sukurti vaikams ne spektaklį iš knygutės, parašytos vieno autoriaus, bet sukurti kūrinį-kelionę. Pasirinkau Rytų kultūroje žinomų 7 čiakrų (liet. ratų) kelionę per 7 pakopas apjungti lietuvių folkloro skambesiu, garsais, raštais, muzika. Spektaklyje taip pat girdėti airiškos muzikos sąskambių bei afrikietiškų šokių elementų bei kitų tautų kultūrų simbolikos. Tačiau neakcentavome to ir susitelkėme ties švaraus lietuviškos folkloro interpretacijos pateikimu scenoje.
Nors vaikams įprasta groti paprastas muzikėles, yra daug mokymo metodikų ankstyvajam ugdymui iš užsienio, tačiau čia pat mes turime labai didelį vertingą paveldą. Jį pasitelkdami su aktorių komandą ir kūrėme vaikams galimybes patirti nekasdieniškas būsenas, kurios išties mus lydi kasdien ir yra visai šalia mūsų.
