Viešoje erdvėje netyla diskusijos, koks gi turėtų būti aukštasis mokslas Lietuvoje? Reikia ar ne konsoliduoti šalies aukštųjų mokyklų (AM) tinklą? Kodėl vieniems trūksta esamos situacijos analizėse, o kitiems atrodo, kad situacija išanalizuota ir pagrįsta konkrečiais siūlymais? Kodėl nepasitikime 2011 m. ir 2016 m. pateiktomis ekspertų išvadomis, kurios sutampa – AM tinklo optimizacija būtina?
Reikia pripažinti, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema fragmentiška – didelis aukštojo mokslo institucijų skaičius neužtikrina kompetencijų ir išteklių koncentracijos bei jų panaudojimo pridėtinei vertei kurti. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) 2016 m. atlikto Lietuvos mokslo ir studijų būklės vertinimo metu buvo identifikuota, kad Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5 aukštojo mokslo institucijų, tuo tarpu Europos Sąjungos (ES) šalių vidurkis – 4,6.
Platus aukštųjų mokyklų tinklas, kompetencijų miestuose ir regionuose išskaidymas neleidžia sutelkti pajėgų aukštai studijų ir mokslinių tyrimų kokybei užtikrinti, nesuteikia pranašumo konkuruojant ir bendradarbiaujant su užsienio universitetais.
Pastaraisiais metais Lietuva susiduria su gimstamumo „duobės” problema – per 5 metus studentų skaičius sumažėjo 32 proc. Ši tendencija, dėl mažėjančio abiturientų skaičiaus, išliks ir ateinančiais metais. Nepaisant to, aukštųjų mokyklų Lietuvoje skaičius išlieka stabilus. Investicijos į aukštąjį mokslą neefektyviai išblaškomos ir nesuteikia pakankamo įnašo, kuris užtikrintų aukštą studijų kokybę ir mokslinį šalies potencialą Europos kontekste.
Aukštųjų mokyklų pajamų struktūroje valdžios sektoriaus dalis sudaro didžiausią aukštųjų mokyklų pajamų šaltinį, tačiau nuosekliai mažėja. Lietuvoje aukštajam mokslui tenkanti viešųjų išlaidų nuo BVP dalis viršija ES vidurkį, tuo pat metu moksliniams tyrimams ir eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai tenkanti lėšų nuo BVP dalis gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Palyginti su kitomis Europos šalimis, Europos universitetų asociacijos (Public Funding Observatory, EUA, 2015) teigimu, Lietuva patenka tarp tų šalių, kurios aukštojo mokslo sektoriui viešąjį finansavimą sumažino daugiausiai, t.y. 20-40 proc. Tačiau tai problemos neišsprendė, nes liko nepašalinta pagrindinė priežastis – išskaidytas akademinis ir mokslinis potencialas, smulkios ir dubliuojančios studijų programos, nepateisinamai didelė išlaidų dalis infrastruktūrai ir valdymui išlaikyti.
Fragmentiškas aukštųjų mokyklų tinklas, neefektyvus lėšų ir turimos infrastruktūros išnaudojimas, universitetų akademinio ir mokslinio potencialo išskaidymas lemia tai, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nė vienos aukštojo mokslo institucijos, kuri būtų konkurencinga tarptautiniu mastu. Remiantis QS World University Rankings 2016 m. reitingo duomenimis, Vilniaus universitetas dalinasi 481-490 vieta tarp pasaulio universitetų, Kauno technologijos, Vilniaus Gedimino technikos ir Vytauto Didžiojo universitetai – 701+ vieta.
Šia statistika tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos universitetų tinklą būtina konsoliduoti bei užtikrinti kokybės proveržį, kad Lietuva turėtų pasauliniu mastu žinomų aukštojo mokslo institucijų. Kaip gerąjį pavyzdį galima paminėti Aalto universitetą, kuris buvo įkurtas 2010 m. sujungus tris Suomijos universitetus.
Paminėtas Aalto universiteto pavyzdys įrodo, kad sujungus aukštųjų mokyklų kompetencijas bei intelektinį potencialą, galima pasiekti didesnį universiteto žinomumą tarptautiniu mastu. 2010 m. Aalto universitetas užėmė 250 vietą pasauliniame QS reitinge, tačiau kiekvienais metais universiteto pozicija reitinge kilo. Šiuo metu Aalto universitetas užima 133 vietą ir yra pripažįstama aukštojo mokslo institucija ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Poreikis vykdyti aukštųjų mokyklų konsolidaciją užtikrinant kokybės proveržį buvo įvardintas jau prieš penkerius metus. 2011 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) sudaryta darbo grupė nagrinėjo universitetų tinklo optimizavimo klausimus. Išanalizavusi situaciją, įvertinusi pasaulines tendencijas, siekiamus reformos tikslus ir laukiamą naudą, ji konstatavo, kad tinklo pertvarka yra būtina, o siekiamas tikslas – kad Vilniuje ir Kaune liktų po vieną stambų, Europos ar pasaulinio lygio aukštosios mokyklos statusą atitinkantį universitetą.
Darbo grupė pateikė ir konkretų aukštųjų tinklo konsolidavimo planą, kokius universitetus ir kokia tvarka būtų tikslinga jungti, tačiau iniciatyvos taip ir nebuvo įgyvendintos. 2016 kovo mėn. LRV Strateginis komitetas pritarė aukštųjų mokyklų kokybės gerinimo ir tinklo konsolidavimo pristatymui. 2016 m. birželį Vyriausybės pasitarime patvirtinta Mokslo ir studijų kokybės gerinimo ir mokslo ir studijų institucijų išteklių konsolidavimo koncepcija.
MOSTA, vykdydama Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) pavedimą, atliko mokslo ir studijų institucijų potencialo analizę pagal tarptautinė praktiką atitinkančius ir su suinteresuotomis šalimis aptartus kriterijus. Įvertinus kiekvieną universitetą pagal apskaičiuotus 128 rodiklius, pateikta išvada – aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimas būtina sąlyga aukštųjų mokyklų kokybei stiprinti.
Taigi, ekspertinė išvada tiek ir 2011 metais, tiek ir 2016 metais – ta pati. O kokių žingsnių imsimės toliau?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, suformavusi naująją valdančiąją daugumą, savo programos vienu iš pagrindinių prioritetų įvardino švietimo ir mokslo politiką. Akademinę bendruomenę, plačiąją visuomenę neramina klausimas, ar naujoji šalies valdžia žengs žingsnį į priekį, ar – atgal, t.y. ar dar kartą atliksime aukštojo mokslo ir studijų būklės analizę, ar pasitikėsime jau turimomis išvadomis ir įgyvendinsim konkrečius veiksmus siekiant užtikrinti aukščiausio lygio konkurencingą mokslą ir studijas? Norisi priminti seną matematinę tiesą – prie nulio pridėjus nulį, gausime nulį. O prie sveiko skaičiaus pridėjus sveiką skaičių, gausime didesnį sveiką skaičių.
Evelina Meilienė yra Kauno technologijos universiteto Strateginio planavimo direktorė, Ekonomikos ir verslo fakulteto docentė
