Sausio 24 d. Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija pratęsė diskusijų ciklą „Tėvų teisės ir pareigos“. Bendradarbiaujant su Seimo Neįgaliųjų teisių komisija buvo surengta diskusija „Ligos iššūkis šeimai“, kurios metu daugiausia dėmesio skirta slaugos klausimams.
Pasak diskusijos sumanytojo ir moderatoriaus Seimo nario Andriaus Navicko, bet kurio šeimos nario liga tampa sunkiu iššūkiu visai šeimai. „Kenčia ne tik ligonis, bet visi aplinkiniai pradeda gyventi tarsi ligoninės palatoje, turi koreguoti savo elgesį ir planus. Tai situacija, kai šeimai itin reikalinga pagalba. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į ligos specifiką, reikalinga arba pagalba namuose, arba ambulatorinė pagalba, arba hospitalizacija. Kiekvienas pagalbos pavidalas turi savo privalumus ir trūkumus. Svarbiausia, kad pagalba būtų ne imitacinė, atitiktų realius pacientų poreikius, artimieji būtų įgalinti konstruktyviai įveikti iškilusius sunkumus“, – teigė Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas A. Navickas.
Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė pabrėžė, kad valstybės socialinė pagalba reikalauja daug išteklių, jie yra riboti, todėl labai svarbu sudėlioti prioritetus, peržiūrėti socialinės srities pasyviųjų ir aktyviųjų išmokų balansą. Akcentuota, kad pagalba turi būti teikiama būtent tiems, kuriems jos labiausiai reikia. „Pagalba sergantiesiems turėtų būti vienas iš valstybės ir socialinės srities prioritetų, kad visi žinotume, jog ištikus nelaimei ar ligai, sulauksime reikiamos ir orios pagalbos“, – sakė M. Ošmianskienė.
Diskusijos pradžioje savo patirtimi ir įžvalgomis dalijosi gydytojas, prof. dr. Algirdas Edvardas Tamošiūnas, prieš devynerius metus patyręs sunkų nugaros smegenų pažeidimą; Danguolė Nekrašienė, penkiolika metų slauganti silpnos sveikatos mamą; Jelena Grigaitė, kenčianti nuo raumenų atrofijos ir slauganti sunkiai sergančią mamą; psichologė Regina Morkūnienė, kuri konsultuoja sunkiai sergančius žmones ir jų artimuosius, yra pati susidūrusi su mirtina liga sergančio artimo žmogaus palydėjimu.
Pasak pranešėjų, slaugos paslaugų finansavimas ir organizavimas Lietuvoje yra nepakankamas. Didžiausios problemos yra susijusios su slaugos priemonių, būtinų ligoniams, menku finansavimu, nepritaikytomis materialinėmis sąlygomis, įranga ligoninėse ir kitose stacionarias slaugos paslaugas teikiančiose įstaigose, žmogiškųjų išteklių slaugos srityje trūkumu, ypač slaugytojų ir jų padėjėjų, ir jiems tenkančiu dideliu darbo krūviu, taip pat empatijos stoka slaugant sunkiai sergančius asmenis.
Atkreiptas dėmesys, kad esami biurokratiniai suvaržymai riboja valstybės numatytos pagalbos ir slaugos namuose prieinamumą (pritaikant būstą, įsigyjant būtinus reabilitacinius įrenginius ir pan.), o slaugai namuose skiriamos lėšos yra neadekvačios rinkos sąlygoms (300 eurų per mėnesį). Pažymėta, kad socialinės globos namai yra perpildyti pacientų, materialinės sąlygos yra labai sudėtingos ir sergantiesiems, ir slaugos personalui (dėl itin didelio darbo krūvio, administracijos požiūrio, mažo darbo užmokesčio ir kt.).
Diskusijoje buvo pristatyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atlikto tyrimo „Sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių asmenų orumo gyvenimo pabaigoje užtikrinimas Lietuvoje: sampratos, lūkesčiai, galimybės ir kliūtys“ svarbiausi rezultatai ir pateiktos rekomendacijos. Pasak tyrimo grupės atstovų doc. dr. Gvido Urbono ir doc. dr. Eimanto Peičiaus, artimųjų, besirūpinančių sergančiaisiais gyvenimo pabaigoje, patirčių analizė atskleidė jų vaidmens neapibrėžtumą ir disbalansą su kitais socialiniais vaidmenimis, svarbius jų gyvenimo pokyčius, kurie ilgainiui gali pereiti į emocines, psichologines krizes, fizinį nuovargį ir, galiausiai, įtampą santykiuose su slaugomu žmogumi, dėmesio ir įsiklausymo į jo poreikius trūkumą, o tai gali tapti kliūtimis užtikrinant sergančiųjų orumą gyvenimo pabaigoje. Pabrėžta, kad dažnai susiduriama su paslaugų prieinamumo ir informacijos stoka, kuri neleidžia tinkamai įgyvendinti į pacientą (taip pat ir į šeimą) orientuotos sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų šeimai modelio.
Paskelbtos svarbios šio tyrimo išvados: · orumo užtikrinimas sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergantiesiems yra aktuali problema, politikai tam skiria per mažai dėmesio; · dauguma Lietuvos gyventojų norėtų praleisti paskutines gyvenimo dienas namų aplinkoje; · artimieji, užtikrina labai efektyvią pagalbą, ypač egzistencine prasme (t. y., nuolat būna su sergančiu artimuoju ir suteikia jam tai, ko negali suteikti jokia sveikatos priežiūros įstaiga), tačiau susiduria su asmeniniais sunkumais, kuriuos sukelia priežiūros veiklos; · dalis veiklų virsta nepagrįsta našta (pvz., slauga, atvejo vadyba), neigiamai veikianti artimųjų gyvenimo kokybę.
Diskusijoje dalyvavusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Violeta Toleikienė pristatė savivaldybių teikiamas socialines paslaugas dėl ligos savarankiškumo netekusiems asmenims ir jų artimiesiems, integralios pagalbos teikimo svarbiausius aspektus ir planus iki 2027 m., įgyvendinant Socialinės sutelkties plėtros programą, sukurti tvarią nestacionarios ilgalaikės priežiūros sistemą. V. Toleikienės teigimu, siekiant didinti socialinių paslaugų kokybę, yra numatyti šie darbai: · centralizuotas profesinės kompetencijos tobulinimas (naujų socialinio darbo metodų diegimas); · metodinės pagalbos teikimas kompleksinių paslaugų šeimai teikėjams; · privalomas profesinės kompetencijos tobulinimas ir supervizija (konsultavimas profesinių santykių srityje) socialinių paslaugų įstaigų vadovams ir socialiniams darbuotojams; · individualios priežiūros darbuotojų, kurie teiks asmeniui pagalbą ir asmens higienos srityje, profesinės kompetencijos stiprinimas.
Ilgalaikės priežiūros paslaugų teikimo Lietuvoje modelio koncepciją pristatęs Sveikatos apsaugos ministerijos ilgalaikės priežiūros koordinavimo ir įgyvendinimo patarėjas Marius Čiurlionis akcentavo šio modelio struktūros reformos tikslus: · įdiegti ilgalaikės priežiūros paslaugų modelį; · integruotai teikiant asmens sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas, sudaryti sąlygas asmeniui kuo ilgiau savarankiškai gyventi bendruomenėje; · užtikrinant atitinkančių sveikatos būklę sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų integruotą teikimą bei finansavimo mechanizmą, plėsti teikiamų ambulatorinių slaugų tinklą, sukurti dienos centrų tinklą, stiprinti kokybę stacionarių paslaugų grandyje.
Diskusija atskleidė, kad kalbant slaugos klausimais, iškilo daugybė sudėtinių komponentų, klausimų ir problemų, kurių negalima suvesti į vieno sprendimo paiešką. Pasak A. Navicko, „neįmanoma radikaliai pakeisti situacijos per trumpą laiką, tačiau pokyčiai yra būtini“. Akcentuota, kad šalia kitų svarbių klausimų (medicinos personalo rengimo, infrastruktūros gerinimo, paslaugų apimties ir finansavimo didinimo ir kt.) neįmanoma nekalbėti apie žmogaus orumą, empatiją ir pagarbą sergančiajam. „Kol nepasikeis visuomenės požiūris į žmogaus orumą, socialinėje slaugoje šie klausimai ir toliau išliks labai opūs ir nepatogūs institucijoms, taip pat ir šeimoms“, – teigė diskusiją apibendrinęs A. Navickas.
Ateityje ketinama pratęsti diskusijas ligos iššūkių šeimai tema, gilinantis į kitas su šiuo klausimu susijusias problemas.
Diskusijos programą galite rasti čia, o vaizdo įrašą čia.
Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Andrius Navickas, tel. (8 5) 239 6550
