„Lietuvoje šiandien nėra politinės valios pasakyti, kad ne mokyklų reitingai yra svarbiausia, o švietimo ir ugdymo turinys. Priešingu atveju, net ir patys geriausi mokytojai, tampa sistemos įkaitais“, – sakė A. Landsbergienė, pažymėdama, kad tik patys kūrybingiausi ir labiausiai savo amatui atsidavę mokytojai šiandien sugeba laviruoti, esant nepalankioms saviraiškai ir tikram ugdymui ir ugdymuisi sąlygoms.
Pasak A. Landsbergienės, Lietuvoje požiūris į tai, kas laikoma geru ugdymu, yra iškreiptas. Ugdymo procesas tampa išmokimo, o kartais ir „iškalimo“ procesu.
Pedagogė, verslininkė, kartu su Ministro Pirmininko patarėja švietimui ir mokslui Unė Kaunaitė, Kauno technologijos universiteto (KTU) filosofu Nerijumi Čepuliu, KTU Alumnų asociacijos prezidentu Daliumi Misiūnu bei KTU studentų atstovu Luku Kijausku vasario 3 d. dalyvavo diskusijoje „Kaip atrasti save standartizuotoje švietimo sistemoje?“, kuri vyko parodoje „Studijos 2017“.
Atsigręžiama į neformalųjį ugdymą
Darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklų steigėja dr. Austėja Landsbergienė sako, kad šiandien mokykla vaikams – tai vieta, kur jie privalo eiti, grįžę – privalo daryti namų darbus, o paskutinėse klasėse – privalo ruoštis brandos egzaminams.
Pasak A. Landsbergienės, vaikų tarpe šiandien vyksta visuotinis atostogų laukimas ir mokyklos nemėgimas. Pagrindinė to priežastis – atsivėręs pasaulis, platesnės galimybės bei mokslo ir technologijų pažanga.
„Kiekvienas vaikas yra labai smalsus. Įsivaizduokime, kad pamatęs jį sudominusį dalyką internete ir nuėjęs į mokyklą, vaikas paprašo mokytojo daugiau papasakoti, išsamiau paaiškinti tai, kas patraukė jo dėmesį. Tačiau, dažnai atsakymas, kurio sulaukiama, yra toks, jog pamokoje tam negalima gaišti laiko arba prie tam tikros temos bus galima sugrįžti kitoje klasėje“, – stebėjosi A. Landsbergienė.
Pašnekovė pabrėžė, jog, esant tokiai situacijai, vaikas patiria didžiulę demotyvaciją ir jam telieka dvi išeitys: atsigręžti į tėvus ir namų aplinką arba rinktis neformalųjį ugdymą.
„Daug žmonių, tarp jų ir vyresniojo amžiaus, sako, kad maloniausi užsiėmimai mokykloje buvo popamokinė veikla, nes tuo metu jie galėjo nevaržomai užduoti rūpimus klausimus, o būrelių vadovai ar tėvai skirdavo laiko išsamiems atsakymams ir diskusijai“, – sakė A. Landsbergienė.
Mokyklose – saviraiškos stoka
Darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir privačių Karalienės Mortos mokyklų steigėja primena, kad mokslininkų jau seniai pripažinta, jog žmogaus asmenybę formuoja tiek genai, tiek aplinka, kurioje augama.
A. Landsbergienės teigimu, net ir labai gabus vaikas, gimęs netinkamoje aplinkoje, gali niekada neatskleisti savo gabumų, nes aplinka jį nuolat slopins. Kitu atveju, vidutinių gabumų vaikas, tėvų pastangų, lavinimo, gerų mokytojų dėka, gali pasiekti neregėtas aukštumas, kurios genetiškai jam nebuvo „užprogramuotos“.
„Šiandien Lietuvos mokyklose pastebima galimybių saviraiškai stoka. Be jokios abejonės, turime nuostabių pedagogų, bet tokių yra skaudžiai per mažai. Nors jų indėlis vaikų ugdyme yra pats didžiausias, šiandien, sprendžiant iš dalies mokytojų elgesio, atrodo, jog bandoma gaminti sraigtelius kažkokiam „fabrikui““, – teigė pedagogė.
Mokytojas – vaikui, o ne programai
A. Landsbergienė atkreipia dėmesį, kad ne „iškaltos“ žinios, o kūrybiškumas, gebėjimas spręsti problemas, prisitaikyti prie kintančio pasaulio, adaptabilumas, kritinis mąstymas tampa esminiais dalykais.
„Mokytojai mėgsta kartoti, kad jiems reikia „išeiti“ programą. Kyla klausimas, ar mokytojas yra mokykloje tam, kad lavintų vaikų kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir net mokytųsi kartu su jais, ar tiesiog „išeitų“ programą?“, – svarstydama, kur šiame procese atsiduria vaikas, kalbėjo A. Landsbergienė.
Mokslų daktarė atkreipia dėmesį, kad mokytojas mokykloje yra vaikui, o ne programai. Tiek tėvų, tiek mokytojų, tiek Valstybės tikslas turėtų būti tas pats – sudaryti sąlygas vaikui atsiskleisti ir ugdyti piliečius, kurie būtų konkurencingi globaliame pasaulyje.
Po pamokų – mokyklos tuščios
Savanoriaujant JAV, A. Landsbergienei teko susipažinti su vienoje iš valstijų gyvenančiu ir šeimą turinčiu vyru, kuris kiekvieną šeštadienį nemokamai organizuodavo futbolo treniruotes mergaitėms, nes norėjo, kad šiuo sportu domėtųsi ne tik berniukai. Žiemą mokykla treniruotis leisdavo savo sporto salėje, o vasarą – stadione.
„Jeigu panašių iniciatyvų būtų ir Lietuvoje, neabejoju, kad atsirastų ir daugiau mano minėto amerikiečio pasekėjų, – optimistiškai į ateitį žvelgia A. Landsbergienė. – Dabar, pasibaigus pamokoms, mokyklos stovi tamsios ir tuščios.“
Anot pedagogės, mokyklas (ypatingai – šalies rajonuose), kur neformaliojo ugdymo veiklų pasiūla mažesnė, reiktų transformuoti į bendruomenių centrus tam, kad būtų užtikrintas vaikų užimtumas. A. Landsbergienė neabejoja, kad kiekvienoje mokykloje atsirastų bent keletas tėvų, kurie norėtų „užkurti“ paauglių užimtumo veiklas.
Pašnekovė dėmesį atkreipia ir į tai, jog daugumai tėvų vis dar atrodo, kad geras ugdymas yra toje mokykloje, kuri užima aukštą vietą reitinguose. Tačiau, juose atsispindi tik tai, kaip vaikai išlaikė egzaminus.
Koncentracija vien tik į egzaminų rezultatus demotyvuoja ir gerus mokytojus, kurie norėtų su vaikais ne „išeiti“ programą, o diskutuoti, kalbėti apie vertybes, ugdyti jų kūrybiškumą, kritinį mąstymą, visapusiškai analizuojant skirtingas temas.
Siūlo daugiau laisvės mokytojams
Tuo tarpu Ministro Pirmininko patarėja švietimui ir mokslui, rašytoja Unė Kaunaitė, kalbėdama apie standartizuotą švietimo sistemą, sako, kad žodžiai „standartas“ ir „individualumas“ ar „unikalumas“ jau vien savo reikšmėmis vienas kitam prieštarauja.
„Aišku, galima įsivaizduoti atvejus, kai ir standartizuota sistema leidžia vaikui atsiskleisti – verčia jį pabandyti viską: išeiti iš komforto zonos, pasimokyti to, kas jam galbūt iš pradžių nepatiko. Taip vaikas kartais atranda naujas sferas, dalykus, kurių anksčiau nežinojo, ir savo paties puses, kurių neturėjo galimybės atrasti“, – sakė U. Kaunaitė.
Tačiau, pašnekovės teigimu, tai – optimistinis variantas. Daug dažnesnis ir realesnis – tai sistema, kurioje dauguma vaikų netelpa į jiems sulankstytą dėžutę, neturi erdvės parodyti savo talentų, reikšti originalios nuomonės ir būti kūrybiškais.
„Kaip ją reikėtų koreguoti? Galima naudoti tokius nuvalkiotus žodžius kaip individualizuotas ugdymas ir kiti, tačiau vien šių žodžių nebeužtenka. Vienas iš atsakymų – tai didesnė laisvė mokytojams ir mokykloms, pasitikėjimas jais, kaip ugdytojais. Imkime suomių pavyzdį – jie iškelia mokymosi tikslus, bet neapibrėžia tikslaus mokymosi turinio, nes tik pats mokytojas gali geriausiai matyti, ko vienai ar kitai klasei vaikų tuo metu reikia“, – kalbėjo U. Kaunaitė.
Sistemos pokyčiai – būtini
Trijų knygų autorė ir visuomenės veikėja pažymi, kad svarbu daryti viską, kad mokyti ateitų patys stipriausi žmonės, kuriais reikia pasitikėti: „Taip sistemoje atsiras galimybės atsiskleisti individualumui – geras ir laisvę turintis mokytojas visada pamatys, ko jo vaikams reikia ir kas jiems netinka.“
U. Kaunaitė taip pat akcentavo ugdymo turinio įvairovės svarbą. „Vyriausybės programoje kalbama apie neformaliųjų veiklų pripažinimą, įtraukimą į brandos atestatą. Tai – vienas iš žingsnių oficialiai pripažinti ne tik akademinius gebėjimus, parodyti vaikams, kad ir kitokie jų gebėjimai yra vertinami mokyklos sistemoje. Visgi, tai tik kelios iš priemonių – jų reikia daugiau, bet pokyčiai sistemoje tikrai būtini“, – apibendrino pašnekovė.
