Penktąjį Gavėnios sekmadienį Dievo žodis kalba apie tai, kas mums, žmonėms, labiausiai rūpi: ar mūsų gyvenimas baigiasi kapo duobe, ar laukia amžinas gyvenimas Dievo artumoje. Evangelijos pasakojimas apie Lozoriaus mirtį ir prikėlimą atsako į mums rūpimą klausimą.
Jeruzalės pašonėje esančiame Betanijos kaimelyje gyveno Lozorius su seserimis Marija ir Morta. Keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus apsilankydavo šiuose namuose. Pats faktas, kad Lozoriui susirgus seserys pasiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“, liudija apie buvusius šiltus Jėzaus santykius su šia šeima. Tačiau Jėzus, išgirdęs žinią apie sunkią Lozoriaus ligą, neskubėjo ateiti ir pagydyti, bet leido Lozoriui numirti ir būti palaidotam.
Dievas neskuba; tik mes, žmonės, skubame. Dievas į viską žvelgia iš amžinybės perspektyvos, o mūsų žvilgsnis įrėmintas į laikinumą, todėl ištikus bet kokiai bėdai nerimstame ir darome viską, kad kuo greičiau jos atsikratytume. O jei nepavyksta to padaryti, tuomet kenčiame ir net Dievui priekaištaujame, kodėl mus apleido.
Jėzus pasinaudos Lozoriaus liga ir mirtimi, kad šią jam brangią šeimą apdovanotų tuo, ko ji negalėjo nė susapnuoti – mirusį ir jau keturias dienas palaidotą Lozorių prikels iš numirusiųjų.
Prie Lozoriaus kapo Jėzus pasakė pačius brangiausius žodžius, skirtus ne tik Mortai ir Marijai, bet ir mums visiems: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26). Pasakęs šiuos žodžius, Jėzus klausė Mortą: „Ar tai tiki?“ Tai klausimas mums visiems. Tiesa apie mums skirtą amžinąjį gyvenimą nėra tokia akivaizdi, kaip „du kart du – keturi“; ją reikia priimti tikėjimu, visai panašiai, kaip tai padarė Morta: „Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus.“
Ne visuomet žmogus pajėgus atsakyti: „Tikiu.“ Tai labai priklauso nuo dvasinės jo būklės. Jei žmogaus gyvenime yra daug sunkių nuodėmių, atsakyti „tikiu“ jis gali būti visiškai nepajėgus. Tačiau jei saugojamės nuodėmių, o suklydę jas apgailime, tuomet tikėti į mirusį ir prisikėlusį Dievo Sūnų yra lengva. Todėl mūsų tikėjimas tvirtėja ar silpsta, priklausomai nuo mūsų gyvenimo moralinio lygio.
Gavėnios metas tam ir skirtas, kad, dalyvaudami rekolekcijose ar kituose gavėnios renginiuose, daugiau laiko paskirdami maldai, patikrintume savo gyvenimo kryptį ir apgailėtume, kur buvome klydę. Gavėnia – pats palankiausias metas paauginti savo tikėjimą.
Evangelistas Jonas rašo, kad dėl Lozoriaus prikėlimo stebuklo daugelis žydų įtikėjo Jėzų, tačiau aukštieji kunigai ir fariziejai ne tik neįtikėjo, bet ir svarstė, kaip jį pražudyti. Tokia žmogaus gyvenimo tikrovė: net tvirčiausi argumentai negalės įtikinti žmogaus, kuris to nenorės, tikėti į Dievą.
Dievas neverčia, kad mes įtikėtume ir priimtume jo meilę, bet palieka laisvę, nes kur yra prievarta, ten meilei ir tikėjimui vietos nebėra. Tikėjimu priimame apaštalo Pauliaus žodžius apie mūsų kūnų prikėlimą: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis– prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų –atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
