Laboratorijoje – vilties ženklai: atlikti eksperimentai parodė, kad žmogaus ląstelės gali gyvuoti iki 50 proc. ilgiau. Tačiau mokslininkai neskuba džiaugtis, nes, nepaisant daug žadančios pradžios, iki realių vaistų dar laukia daug darbo.
Kas yra psilocibinas?
Psilocibinas – psichoaktyvioji medžiaga, randama įvairių rūšių vadinamuosiuose „magiškuose grybuose“. Daugeliui jis siejasi su pakitusia sąmone, vizualinėmis haliucinacijomis ir psichodeline patirtimi. Tačiau jau kelerius metus jo vardas girdimas medicininių tyrimų kontekste: obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS), potrauminio streso sindromas (PTSS), įvairios priklausomybės, migrena, Alzheimerio liga, dirgliosios žarnos sindromas – ligos, prieš kurias pagrindiniu ginklu gali tapti ši medžiaga.
Naujas posūkis: galimas senėjimo stabdymas
Iki šiol dauguma psilocibino tyrimų buvo sutelkti į poveikį smegenims ir psichikai. Tačiau mokslininkė dr. Louise Hecker su kolegomis ėmė klausti: kas vyksta likusiame kūne? Ar ši molekulė gali turėti sisteminį – ne vien psichologinį – poveikį? Šis klausimas paskatino publikuoti tyrimą, kuriame nagrinėtas psilocino poveikis ląstelių senėjimui ir senatvės požymiams gyvūnų modeliuose.
Ką parodė ląstelių eksperimentai?
Naudodami žmogaus plaučių ląstelių senėjimo modelį, tyrėjai išbandė psilocino – junginio, kuriuo organizmas paverčia psilocibiną ir kuris yra atsakingas už psichodelinius efektus – poveikį. Rezultatas nustebino: psilocinu apdorotų žmogaus plaučių ir odos ląstelių gyvavimo trukmė pailgėjo daugiau kaip 50 proc., palyginti su kontroline grupe. Tai nereiškia, kad ląstelės „nesensta“ – jos sensta lėčiau ir ilgiau išlaiko jauno fenotipo požymius.
„Psilocinu apdorotos ląstelės vis tiek sensta, bet lėčiau – ir ilgiau išsaugo ‘jaunų’ ląstelių savybes“, – tyrimo išvadas komentavo dr. Hecker.
Kai tyrimą perkelia į gyvūnus
Kitas etapas – pelės. Komanda pasirinko vyresnio amžiaus gyvūnus, kurių biologinis amžius, tyrėjų vertinimu, atitinka maždaug 60–65 metų žmogų. Pelėms skiriant psilocibiną, buvo pastebėta:
• ilgesnis išgyvenamumas, palyginti su negavusiomis psilocibino;
- mažiau pašviesėjusių („žilų“) plaukų;
- net dalinis kailio (plaukų) ataugimas.
Eksperimentas buvo suplanuotas su realaus klinikinio pritaikymo vizija: ar būtų įmanoma senyvo amžiaus žmonėms pasiūlyti intervenciją, kuri ne tik pratęstų gyvenimo trukmę, bet ir atitolintų pablogėjimą? Tyrėjų atsakymas kol kas atsargiai optimistinis: teorinė galimybė yra, tačiau duomenų dar per mažai.
Galimi biologiniai mechanizmai
Tyrėjų analizė rodo keletą krypčių, kuriomis psilocinas galėtų daryti anti-senėjimo poveikį:
- mažina oksidacinį stresą. Reaktyvios deguonies formos (ROS) pažeidžia baltymus, lipidus ir DNR. Jų sumažinimas gali lėtinti ląstelių funkcijų nykimą;
- skatina DNR taisos atsakus. Efektyvesnis pažeidimų šalinimas reiškia mažiau mutacijų ir geresnį ląstelių funkcionavimą ilgainiui;
- padeda išlaikyti telomerų ilgį. Telomerai – chromosomų „dangteliai“, trumpėjantys kiekvieno dalijimosi metu. Greitesnis telomerų trumpėjimas siejamas su senėjimu ir ligomis; jų apsauga teoriškai galėtų atitolinti su amžiumi susijusius procesus.
Šie mechanizmai – hipotezės, išvestos iš laboratorinių duomenų. Norint patvirtinti, reikės daug papildomų tyrimų: molekulinių, gyvūninių ir galiausiai klinikinių.
Ką sako kiti ekspertai?
Onkologas dr. Jack Jacoub tyrimą vadina intriguojančiu, tačiau primena, kad nuo ląstelės kultūros iki paciento – milžiniškas atstumas. „Anti-senėjimas“ yra platus, beveik rinkodarinis skėtinis terminas. Kad psilocibinas kada nors būtų rekomenduojamas pacientams, reikės parodyti aiškų poveikį konkretiems klinikiniams rodikliams: ar jis gerina audinių atsistatymą po insulto? Ar spartina gijimą po širdies smūgio? Ar mažina vėžio riziką? Šiuo metu į tokius klausimus atsakyti dar negalime.
Ko dar nežinome (ir kodėl tai svarbu)
- Dozavimas ir dažnis. Kokia dozė būtina galimam sisteminiam poveikiui ir ar ji sutampa su psichodelinei terapijai naudojamomis dozėmis?
- Saugumas ilgalaikėje perspektyvoje. Psichoaktyvios medžiagos gali sukelti intensyvias psichologines patirtis; kai kuriems žmonėms jos gali būti nepageidaujamos ar kliniškai rizikingos;
- Vaistų sąveikos. Ypač aktualu vyresnio amžiaus pacientams, vartojantiems kelių rūšių vaistus.
Ką turėtų žinoti skaitytojas?
Šie rezultatai nereiškia, kad savarankiškas „magiškų grybų“ vartojimas jus atjaunins. Tyrimai atlikti kontroliuojamomis sąlygomis, dažnai su grynomis arba tiksliai dozuotomis medžiagomis. Laukinės kilmės grybai gali turėti nepastovią veikliosios medžiagos koncentraciją, priemaišų ar būti toksiški. Be to, Lietuvoje psilocibino turinčių „magiškų grybų“ vartojimas yra draudžiamas pagal galiojančius narkotinių ir psichotropinių medžiagų įstatymus.
Straipsnis parengtas pagal užsienio žiniasklaidą
