Viena dažniausių priežasčių, kodėl žmonės vengia kalbėti nauja kalba, yra akcentas. Baimė skambėti „ne taip” arba „su klaida” blokuoja komunikaciją net tada, kai kalbos lygis yra pakankamas. Kalbų kursai „Skrivanek akademijoje” rodo tą patį dėsningumą: besimokantieji, kurie labiausiai vengia kalbėti, dažniausiai nėra tie, kurių lygis žemiausias. Jie yra tie, kurie labiausiai bijo akcento.
Kas yra akcentas ir kodėl jis atsiranda?
Akcentas yra garsinių savybių rinkinys, kurį žmogus perkelia iš gimtosios kalbos į mokamą. Tai apima fonemų tarimą, intonacijos schemas, ritmo ir tempo ypatumus bei prozodinės struktūros modelius.
Akcentas atsiranda dėl biologinės priežasties: smegenys, išmokusios apdoroti gimtosios kalbos garsų sistemą, mato naują kalbą per tą pačią prizmę. Garsai, kurių gimtojoje kalboje nėra, suvokiami per artimiausią esamą kategoriją. Lietuvis, mokantis anglų kalbą, „th” garsą dažnai taria kaip „d” arba „t”, nes lietuvių kalboje „th” garso nėra ir smegenys jį priskiria artimiausiai kategorijai.
Tai nėra aplaidumo ar nepakankamų pastangų ženklas. Tai yra neurobiologinis procesas, kurio sunkumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek skiriasi dviejų kalbų garsinės sistemos ir nuo amžiaus, kuriame pradėtas mokymasis.
Ar akcentas trukdo komunikacijai?
Čia yra esminis klausimas, į kurį daugelis besimokančiųjų neieško atsakymo, nes baimė yra stipresnė nei logika.
Tyrimai rodo, kad akcentas trukdo komunikacijai tik tada, kai jis veikia suprantamumą, tai yra kai klausytojui sunku suprasti, ką sakoma. Akcentas, kuris skamba kitaip, tačiau yra suprantamas, nekelia jokių funkcinių komunikacijos problemų.
Tarptautiniai tyrimai apie anglų kalbos vartojimą tarp ne gimtakalbių rodo, kad didžioji dalis pasaulinės anglų kalbos komunikacijos vyksta tarp žmonių, kurių gimtoji kalba nėra anglų. Šiame kontekste akcentas yra norma, o ne išimtis, ir klausytojai, pratę prie įvairių akcentų, supranta juos žymiai geriau nei tie, kurie girdėjo tik gimtakalbių anglų kalbą.
Tai reiškia, kad perfekcionistiškas siekis atsikratyti akcento prieš pradedant kalbėti yra atvirkštinė strategija. Kalbėjimas su akcentu yra ne kliūtis komunikacijai, o komunikacijos praktika, kuri laikui bėgant pati gerina tarimą.
Kada tarimas tikrai yra problema?
Yra situacijų, kuriose tarimas veikia komunikacijos kokybę reikšmingai, ir tai verta žinoti.
Telefono pokalbiai yra jautresni akcento poveikiui nei tiesioginiai pokalbiai, nes trūksta vizualinių užuominų, kurios padeda kontekste. Žmogus, gerai suprantamas tiesioginiame pokalbyje, gali susidurti su sunkumais telefonu, ypač su neįprastais pavardžių ar adresų tarimu.
Profesinis kontekstas, kuriame tikslumas yra kritiškai svarbus, taip pat gali būti problemiškas. Medikas, duodantis instrukcijas pacientui, arba inžinierius, perduodantis techninius parametrus, turi užtikrinti, kad kiekvienas žodis būtų suprastas teisingai. Čia tarimo tikslumas turi praktinę reikšmę.
Specifiniai garsai, kurių neteisinga tarimas keičia žodžio prasmę, taip pat reikalauja dėmesio. Anglų kalboje „ship” ir „sheep”, „live” ir „leave”, „bit” ir „beat” yra minimalios poros, kurių supainiojimas sukelia nesusipratimus. Šių konkrečių garsų darbas yra veiksmingesnis nei bendras tarimo tobulinimas.
Tarimo gerinimas: kas veikia ir kas ne?
Tarimo gerinimas yra atskiras įgūdis, reikalaujantis atskiro požiūrio nei gramatikos ar žodyno mokymasis.
Pasyvus klausymasis, nors ir naudingas žodyno ir ritmo supratimui, pats savaime nekoreguoja tarimo. Žmogus gali klausytis anglų kalbos šimtus valandų ir išlaikyti stiprų akcentą, jei jis aktyviai netreniruoja konkrečių garsų gamybos.
Shadowing metodas, kai žmogus kartojas po gimtakalbe kalbančiu kuo greičiau ir kuo tiksliau, yra vienas efektyviausių tarimo gerinimo metodų. Jis veikia dėl to, kad verčia smegenis ir burnos raumenis prisitaikyti prie tikslaus garso modelio, o ne tik jį atpažinti.
Garso įrašymas ir savęs klausymas yra nepatogus, tačiau efektyvus metodas. Dauguma žmonių savo balso įraše girdi skirtumus, kurių nepastebi kalbėdami, nes kalbėjimo metu smegenys yra sutelktos į turinį, o ne į garsą. Reguliarus savęs klausymas ugdo gebėjimą stebėti tarimą realiu laiku.
Mokytojas, turintis patirties su tarimo korekcija, yra efektyviausias, tačiau reikalauja konkretaus požiūrio. Ne kiekvienas kalbų mokytojas specializuojasi tarimo darbe, ir verta klausti apie tai tiesiogiai prieš pasirenkant.
Psichologinis akcento aspektas: kodėl mes pervertiname jo svarbą?
Yra psichologinis reiškinys, vadinamas „spotlight efektu”, kuris paaiškina, kodėl žmonės taip stipriai jaučia savo akcentą kaip trūkumą.
Spotlight efektas reiškia, kad žmonės sistemingai pervertina, kiek kitų žmonių dėmesio jie gauna. Mes manome, kad kiti pastebėjo mūsų klaidą, akcentą ar netaisyklingą žodį žymiai labiau, nei iš tikrųjų pastebėjo. Tyrimai rodo, kad klausytojai paprastai yra sutelkę dėmesį į komunikacijos turinį, o ne į kalbinę formą, ir mažiau pastebi akcentą nei kalbėtojas tikisi.
Be to, yra efektas, kurį galima pavadinti „kalbos etalono klaida”: besimokantys lygina save su gimtakalbiais ir randa, kad skiriasi. Tačiau tai yra klaidingas etalonas. Relevantiškesnis klausimas yra ne „ar skambu kaip gimtakalbis?”, o „ar mane supranta?”
Kaip dirbti su akcentu nesustojant kalbėti?
Praktinis patarimas žmonėms, kurie nori gerinti tarimą, tačiau nenori laukti, kol jis pagerės prieš pradedant kalbėti, yra toks: abu procesai gali vykti vienu metu.
Reguliari kalbėjimo praktika yra tarimo gerinimo pagrindas, o ne kliūtis. Kiekvienas pokalbis suteikia smegenims informacijos apie tai, kas buvo suprasta ir kas ne, ir ši informacija, ypač kai yra grįžtamasis ryšys, koreguoja tarimą natūraliai.
Lygiagretūs tiksliniai tariamo pratimai, skirti konkretiems garsams, kurie sukelia daugiausiai nesusipratimų, leidžia efektyviai dirbti su konkrečiomis problemomis nenutraukiant bendros kalbos praktikos.
Geriausias tikslas yra ne akcentas be akcento, o suprantamas akcentas. Tai pasiekiamas ir realus tikslas daugumai besimokančiųjų, nepriklausomai nuo pradinio lygio ar amžiaus.
