Po gana ilgą laiką trukusio objektinio meno parodų etapo į Kauno projektų erdvę „Kabinetas“ atkeliavo tapyba. Sausio 20–vasario 3 dienomis šioje erdvėje eksponuojama Agnės Juodvalkytės tapybos darbų paroda „Traces“. Tai – pirmoji tarp Berlyno ir Vilniaus kuriančios menininkės personalinė paroda, nors ji kūryba užsiima jau apie 10 metų ir yra dalyvavusi ne vienoje grupinėje parodoje tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Beje, tai ir pirmoji tapybos paroda, eksponuojama „Kabinete“. Paprastai čia rengiamos skulptūrinių objektų, instaliacijų, performanso ir kitos, dažnai tarpdisciplininės, procesualumu ir eksperimentavimu pagrįstos parodos ar renginiai. Vis dėlto A. Juodvalkytės tapybos paroda puikiai atitinka „Kabineto“ kuratorinę liniją, nes tai yra nekonvencinė, tradicinės tapybos rėmus laužanti paroda, skatinanti kvestionuoti ir iš naujo permąstyti tapybą kaip mediją.
Tad kuo gi neįprasti A. Juodvalkytės tapybos darbai? Visų pirma menininkė tapydama nenaudoja aliejinių ar akrilinių dažų, o teptukas jai – ne svarbiausia tapymo priemonė. A. Juodvalkytės technika neįprasta – drobes ji mirko (spaudos pranešime taip pat rašoma – balina, skalauja) pigmentiniuose dažuose, kurie palieka žymes (iš čia ir parodos pavadinimas „Traces“) drobės paviršiuje. Įdomu tai, kad tokiu būdu menininkė itin daug vietos palieka atsitiktinumui – juk negali numatyti, koks bus galutinis rezultatas, kai drobė tiesiog mirksta inde su dažais be menininko įsikišimo. Kita vertus, numanau, kad A. Juodvalkytė turi per laiką išbandytus savo darbo metodus ir išmano, kaip suvaldyti šią atsitiktinumu paremtą tapymo techniką. Juk jei atsimenate, Džeksonas Polokas taip pat buvo kritikuojamas, esą, varvindamas dažus ant drobės (angl. dripping), jis visiškai perleidžia autorystės teises atsitiktinumui, nors pats Dž. Polokas teigė kitaip, o ir kritikai tą vėliau patvirtino.
Problemiška yra ir tai, kad drobes ne ištapydama, bet išmirkydama dažuose A. Juodvalkytė pavojingai priartėja prie taikomojo meno, konkrečiau – tekstilinių audinių gamybos. Vis dėlto šios ribos, skiriančios vaizduojamąjį ir taikomąjį meną, menininkė neperžengia. Geriau įsižiūrėjęs pastebi, kad drobės paženklintos ir subtiliais tapybiniais gestais, atliktais teptuku. Menininkė tam tikrus drobių plotus lesiruoja, t. y. padengia plonu ir skaidriu dažų sluoksniu, o tai kūriniams suteikia papildomų spalvinių ir kompozicinių niuansų, papildomos gelmės. Kitaip tariant, derindama skirtingas tapymo technikas, A. Juodvalkytė realizuoja išties originalius tapybos kūrinius, kurie, viena vertus, pratęsia abstrakčiosios tapybos tradiciją, o, kita vertus, praplečia tokios tapybos ribas ir galimybes.
Kitas bruožas, išskiriantis A. Juodvalkytės tapybą iš konvencinės tapybos praktikų, yra specifinis kūrinių eksponavimo būdas. Tradicinėje tapyboje drobė yra užtempiama ant porėmio, o kūrinys (ne visada, bet dažniausiai) įrėminamas. Tačiau A. Juodvalkytė viso to atsisako – drobės išlaisvinamos iš porėmių ir rėmų, paliekamos lengvai pleventi erdvėje. Dar daugiau – menininkė kūrinių nekabina ant sienų, kaip įprasta, bet guldo juos ant grindų, pritvirtina vinimis prie sienų (pritvirtinami nebūtinai visi keturi drobės kampai) ar pakabina ant karnizo, išilgai dalijančio ekspozicijos erdvę pusiau. Tokiu būdu suardoma tradicinė kūrinių žiūrėjimo praktika: žiūrima ne tik priešais save akių lygyje, bet ir į viršų bei į apačią, kai kuriais atvejais, dėl specifinės padėties erdvėje, kūrinį galima apžiūrėti net iš kelių pusių (lyg jis būtų ne tapybos, bet skulptūros darbas).
Svarbu ir tai, kiek rodoma arba nerodoma. Kartais rodoma per mažai (žinoma, sąmoningai) – viena drobė iš dalies paslepia kitą arba drobės apskritai negalime apžiūrėti, nes ji sulankstyta. Toks kūrinių įslaptinimas – labiausiai intriguojantis parodos patyrimo aspektas, skatinantis pasitelkti vaizduotę. Na, o kitais atvejais rodoma per daug (vėlgi, sąmoningai). Šiuo atveju turiu omenyje tai, kad A. Juodvalkytei įdomi tiek geroji, tiek išvirkščioji (nuo žiūrovo akių paprastai paslėpta) drobės pusės. Pasak menininkės, pastaroji kurį laiką jai buvo netgi įdomesnė. Šia nuostata A. Juodvalkytė atliepia postmodernistinį diskursą, atmetantį dichotomijas ir binarines opozicijas (gera ir bloga, gražu ir bjauru), kuriomis pasaulį bandė aiškinti modernizmo tradicijai priskiriami struktūralistai.
Atsižvelgiant į visa tai, kas jau pasakyta, akivaizdu, kad paroda „Traces“ nėra įprasta tapybos darbų ekspozicija. Tokiai ekspozicijai tinkamesnis instaliacijos ar bent jau tapybinės instaliacijos apibrėžimas, nes svarbūs, mano manymu, ne atskiri darbai, bet jų visuma, specifinė konsteliacija erdvėje. Be to, tai įvietinta (angl. site-specific) instaliacija, nes iš daugybės drobių, parsivežtų iš rezidencijos Norvegijoje, menininkė atsirinko būtent tas, kurios jai pasirodė tinkamiausios „Kabineto“ erdvei, ir sukūrė (intuityviai, bet ir apgalvotai) iš jų specifinę erdvinę struktūrą, pritaikytą šiai konkrečiai erdvei. Nors minėjau, kad visuma šiuo atveju yra svarbesnė, drobes galima traktuoti ir kaip atskirus kūrinius. Pati menininkė teigia, kad kai kurias iš rodomų drobių laiko visaverčiais tapybos kūriniais ir galėtų eksponuoti po vieną (kurias konkrečiai – neprasitarė).
Pabaigai norėčiau susieti A. Juodvalkytės parodą su tapybos išplėstame lauke idėja. Apie tapybą išplėstame lauke jau esu kalbėjęs, kai rašiau apie P. Ramanausko ir R. Sorakaitės parodą „Kamertono aidas“, pernai eksponuotą VDU menų galerijoje „101“. Tąkart užsiminiau, kad remiuosi teoretiko Gustavo Fareso suformuluota tapybos išplėstame lauke koncepcija. Pasak jo, tapyba veikia išplėstame lauke tuomet, kai įgyja jai paprastai nebūdingas judėjimo (angl. movement) ir (ar) tūrio (3D) dimensijas. Parodos „Traces“ atveju eksponuojami kūriniai balansuoja tarp tapybos ir skulptūros. Sulankstydama ir paguldydama ant žemės drobes, A. Juodvalkytė atkreipia dėmesį į jų tūriškumą, materialumą. Net ir pakabintos ar prie sienų pritvirtintos drobės provokuoja taktilinius pojūčius, nes matyti jų klostės, lankstymo žymės. Galiausiai, tam tikrus vizualinius efektus drobės paviršiuje menininkė išgauna jas raižydama ir pjaustydama, tarsi jos būtų kokia skulptūrinė medžiaga. Kitaip tariant, A. Juodvalkytės kūriniai yra „takūs“ (berods, tokį žodį jiems apibūdinti pavartojo ir „Kabineto“ kuratorė Vaida Stepanovaitė), atsižvelgiant į situaciją galintys įgyti tiek tapybos darbo, tiek objekto statusą.
Ar tokios tapybos variacijų rastume Lietuvos meno lauke? Nedvejodamas galiu atsakyti, kad taip. Kokybiškai naujo tapybos ir erdvės santykio paieškos buvo matomos Manto Maziliausko parodoje „Svečių kambarys, arba Nemirtingumas“, neseniai veikusioje „Pamėnkalnio“ galerijoje, toje pačioje galerijoje praėjusiais metais rodytoje Povilo Ramanausko parodoje „Buitis“, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Kazimiero Brazdžiūno projekte „Leksikonas“, eksponuotame galerijoje „Meno parkas“ kaip festivalio „Kaunas mene“ dalis. Pavyzdžių rastume ir daugiau, o tai tik įrodo, kad tapytojams vis norisi išeiti už tradicinės tapybos ribų, atrasti naujų tapybinės kalbos raiškos būdų. Kartais eksperimentavimas atveda prie tokių netikėtų sprendimų, kad riba, skirianti tapybą ir netapybą, beveik visai išnyksta. Tačiau dėl apibrėžimų patys menininkai nedvejoja. Dažnai išgirsti juos sakant: tai – vis dar tapyba.
Paroda projektų erdvėje „Kabinetas“ (A. Mapu g. 20, Kaunas) veiks iki vasario 3 d.
Rūtos Stepanovaitės nuotr.
