Ignalinos miesto šventė – tai ne vien koncertai ir pramogos, bet ir erdvė pokalbiams, pažinimui bei bendram ateities kūrimui. Liepos 16 dieną visa popietė skirta diskusijoms apie Ignaliną, jos istoriją ir kultūrą. Ignalinos rajono kultūros centre vyko dvi diskusijos – „Ignalinos istorijos labirintai“ ir „Investuoti negalima taupyti. Kultūra augina miestą“. Jose dalyvavo ignaliniečiai, kraštiečiai, savo sričių profesionalai. Salėje netrūko nei klausytojų, nei aktyvių pašnekovų. Dalyviams tai tapo prasmingai ir įdomiai praleistu laiku, leidusiu ne tik išgirsti įvairias nuomones, bet ir pajusti bendruomeniškumą.
Pirmojoje diskusijoje dalyvavo Lietuvių kalbos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis, ignalinietis, parašęs mokslo straipsnį „Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kryptis“, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas, mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Laurynas Kurila, tyrinėjęs Poviliškės pilkapyną Ignalinos rajone, taip pat iš Ignalinos kilęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys ir savivaldybės meras Laimutis Ragaišis. Renginį moderavo taip pat ignalinietis, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus humanitarinių mokslų daktaras, vyresnysis mokslo darbuotojas Andrej Ryčkov.
Apie seniausius šio krašto baltiškuosius laikus pasakojęs Laurynas Kurila minėjo, kad Ignalinos kraštas ypač turtingas pilkapynų, kurių priskaičiuojama daugiau nei 50, iš jų 4–5 pilkapiai yra didžiausi Lietuvoje. Tai ankstyvosios lietuvių genties žemės. Pilkapynuose surastos įkapės, papuošalai, daiktai atskleidžia labai daug informacijos apie šiose teritorijose vykusį senųjų laikų gyvenimą, kultūrą, prekybą, karybą. Rasti vyrų palaidojimai su žirgais, ginklais. Moterų – su įvairiais papuošalais.
Kaip sakė dr. Laimutis Bilkis, tikrasis ir pirmasis Ignalinos paminėjimas yra 1840 rugsėjo 1 d. Palūšės krikšto knygoje, kur užrašytas Ignalinos palivarkas. Nuo XVIII a. minima Kaminskių giminė. 1840 m. Vidiškių dvaro inventoriaus knygoje minimi dvarininkai Jonas ir Brigita Kamenskiai ir tai, kad jų valdomam Vidiškių dvarui priklauso ir Ignalino palivarkas. Manoma, kad šis pavadinimas suteiktas jų sūnaus Ignacijaus (Igno) garbei. 1866 m. lenkiškame geografiniame žinyne rašoma, kad Ignalinas (Ignalin) yra Švenčionių apskričiai priklausantis palivarkas ir geležinkelio stotis. Minima, kad šioje vietoje gyvenę 42 katalikai, 9 žydai, 34 stačiatikiai ir yra 7 sodybos.
Kalbininko aiškinimu, Ignalina siejama su asmenvardžiu Ignacijus Kaminskis (Kamenskis). Teigiama, jog vietovardis yra vedinys su priesaga -ina (-inas) iš vardo formų, turinčių kamieną Ignal-. Taip pat pristatoma viena iš kilmės versijų – lietuviškoji, pagal kurią pavadinimas kilo iš tarminės mažybinės vardo formos Ignalis (Ignelis). Minima, kad tokia forma galėjo būti vartojama lietuviškai kalbėjusioje aplinkoje, o vietos gyventojų liudijimai leidžia manyti, jog Vidiškių dvaro savininkų Kaminskių šeima buvo lietuviška ir tokia vardo forma galėjo būti vartojama kasdienėje kalboje.
L. Bilkio pasiūlymu, 2030 m. galima švęsti dar vieną – Ignalinos vardo paminėjimo – sukaktį (190 m.), o įkūrėjų Kaminskių (Kamenskių) giminė galbūt nusipelno savo vardo gatvės ar skvero Ignalinoje.
Dr. Arūnas Bubnys savo pranešime apžvelgė Ignalinos žydų bendruomenės istoriją ir tragišką jos likimą Antrojo pasaulinio karo metais. Jis pasakojo, kad nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį XIX a. antroje pusėje Ignalina sparčiai augo, o kartu gausėjo ir žydų bendruomenė. Į besikuriantį miestelį kėlėsi žydų šeimos iš Palūšės, Švenčionių, Dūkšto ir kitų aplinkinių vietovių. Jie vertėsi prekyba, amatais, teikė įvairias paslaugas, prisidėjo prie miestelio ekonominio ir kultūrinio gyvenimo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Ignalinoje gyveno apie 600–700 žydų. Bendruomenė turėjo savo maldos namus, veikė parduotuvės, dirbtuvės, buvo puoselėjamos religinės ir kultūrinės tradicijos. Tačiau 1941 m. vasarą, nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjo sistemingas žydų persekiojimas. Ateities gatvėje buvo įsteigtas getas, į kurį suvaryti Ignalinos ir apylinkių žydai.
Dr. A. Bubnys pažymėjo, kad tuometinio Ignalinos seniūno Izidoriaus Tijūnėlio nurodymu buvo sudaryti žydų sąrašai, tapę vienu iš okupacinės valdžios vykdyto nusikaltimo etapų. Netrukus geto kaliniai buvo išvežti į Švenčionėlius, o iš ten – į Švenčionių poligoną (Platumų mišką), kur 1941 m. spalio 8–9 dienomis buvo sušaudyta apie 3 700 Švenčionių apskrities žydų. Tarp jų buvo ir Ignalinos gyventojai. Holokaustas sunaikino beveik visą Ignalinos žydų bendruomenę – išgyveno tik apie 20 žmonių. Pasak istoriko, tai buvo ne tik žmonių gyvybių netektis, bet ir negrįžtamai prarasta miestelio kultūros, verslo ir visuomeninio gyvenimo dalis.
Meras Laimutis Ragaišis diskusijoje buvo pristatytas kaip istorijos entuziastas. Jis apibendrino pasakytas mintis ir apžvelgė Ignalinos miesto, rajono kūrimosi ir vystymosi kelią, NKVD štabo veiklą, stiprų partizaninį judėjimą, sunkius pokario metus, trėmimus. Meras rėmėsi vyresnių ignaliniečių pasakojimais, kad Ignalinoje prieš karą buvę net 5 sinagogos. Jis akcentavo, kad mažutei, skurdžiai, medinei Ignalinai ir visam kraštui geležinkelis atvežė progresą: ,,Žmonės dar gyveno dūminėse pirkiose. Mes buvom pirmoji vieta Lietuvoje, pro kurią praėjo geležinkelis…“.
Antrojoje, kultūros klausimams skirtoje diskusijoje dalyvavo Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė, kultūros politikos tyrėja, menininkė, ekonomikos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Kristina Mažeikaitė, Paliesiaus dvaro vyriausioji administratorė Birutė Jaškūnienė, Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas ir renginių vedėjas, dainų kūrėjas ir atlikėjas, save Ignalinos kultūros centro vaikiu vadinantis Marius Vilčinskas.
„Investuoti negalima taupyti. Kultūra augina miestą“ – kur padėti kablelį? Ar kultūra – išlaidos, kurias reikia riboti, ar investicija, kuri ilgainiui sugrįžta ekonomine, socialine ir dvasine grąža? Į šį klausimą kartu su dalyviais ir klausytojais atsakymų ieškojo diskusijos moderatorius, žinomas prodiuseris ir kultūros verslininkas Lauras Lučiūnas. Ši diskusija jau labiau panašėjo į tikrą diskutavimą.
Nors pašnekovų patirtys ir profesiniai laukai skirtingi, visi sutarė dėl vieno esminio dalyko – kultūra yra civilizacijos pagrindas. Ji jungia kartas, mažina atstumus tarp žmonių, kuria bendruomenę ir tampa vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių miesto, krašto gyvybingumą.
Kalbant apie kultūros ir ekonomikos ryšį, ne kartą nuskambėjo Paliesiaus dvaro pavyzdys. Atrodytų, klasikinės muzikos koncertai atokioje vietovėje – rizikinga idėja, tačiau šiandien Paliesiaus dvaras tapęs kultūros reiškiniu, pritraukiančiu lankytojus iš visos Lietuvos ir užsienio. Kaip buvo pastebėta diskusijoje, tam reikėjo ne tik tikėjimo kultūra, bet ir aiškaus supratimo, kad pinigus reikia uždirbti, o investicijos į kokybę anksčiau ar vėliau atsiperka.
Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas atkreipė dėmesį, kad šiandien gyvename visuomenėje, kurioje kiekvienas gali rinktis jam patinkantį kultūros renginį. Todėl net ir tuo pačiu metu vykstantys skirtingi mokami ir nemokami renginiai randa savo auditoriją. Pasak jo, savivaldybė nuosekliai remia kultūros projektus ir lyginant su kitomis panašiomis savivaldybėmis skiria nemažą finansavimą. Pastebėta, kad Ignalinos miesto šventė jau tapo gerai žinoma Lietuvoje. Tai ne tik kultūrinis įvykis, bet ir ekonominis impulsas visam kraštui – iš miesto šventės naudą gauna apgyvendinimo, maitinimo, prekybos ir kitų paslaugų teikėjai. Diskusijoje svarstyta, ar tai galėtų tapti dar didesnių sprendimų ir ambicingesnių kultūrinių projektų pradžia. Vicemeras tokią galimybę vertino palankiai.
Dr. Kristina Mažeikaitė priminė, kad Lietuvos kultūros taryba rengia Lietuvos kultūros indeksą, leidžiantį įvertinti savivaldybių kultūrinį aktyvumą. Ignalina šiame reitinge užima aukštą – keturioliktą – vietą tarp šešiasdešimties Lietuvos savivaldybių. Prie to reikšmingiausiai prisideda Ignalinos rajono kultūros centras, „Meno bangos“ ir Paliesiaus dvaras. Tačiau vien gerų rezultatų neužtenka – būtina užtikrinti kuo įvairesnę profesionalaus meno pasiūlą ir sudaryti sąlygas jai pasiekti gyventojus.
Diskusijoje kultūra buvo aptarta ir kaip konkurencinio pranašumo priemonė. Vicemeras Imantas Umbražiūnas sakė, kad dalis savivaldybės darbuotojų atvyksta dirbti iš kitų savivaldybių, todėl visoje Lietuvoje ryškėja konkurencija dėl reikalingų specialistų. Ignalina jau taiko finansines skatinimo priemones – pavyzdžiui, gydytojams numatytos ir mokamos 50 tūkstančių eurų išmokos. Tačiau diskusijoje pastebėta, kad panašiai reikėtų galvoti ir apie kūrėjus. Viena iš idėjų – menininkams, kurie savo veiklą registruotų Ignalinoje, grąžinti dalį jų sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Juk miestui reikalingi ne tik gydytojai ar inžinieriai, bet ir žmonės, kuriantys jo kultūrinį veidą.
Šiai minčiai savitai antrino Marius Vilčinskas. Jis prisipažino, kad į Ignaliną visada gera sugrįžti, nes čia jaučiasi savas. Retoriškai paklausęs, kas gi ateina į kultūros renginius, pats atsakė: „auksinis, t.y. pagyvenęs, jaunimas.“ Tai žmonės, kurie domisi, ieško, nori būti kartu. Tačiau svarbiausia, pasak jo, investuoti ne tik į renginius, bet ir į tai, kad žmonės sugrįžtų gyventi, kurti ir dirbti Ignalinoje. Miestui reikia ne tik pritraukti specialistus, bet ir susigrąžinti kūrėjus.
Kultūra negali būti grindžiama vien entuziazmu. Bilieto pirkimas, profesionalaus meno propagavimas ir pagarba kūrėjo darbui yra būtinos sąlygos gyvybingam kultūriniam gyvenimui. Juk investicija visada reiškia tikėjimą, kad ji atsipirks.
Nors Ignalina nėra didelis miestas, diskusijos dalyviai sutarė, kad kultūrai čia skiriamas išskirtinis dėmesys. Vis dėlto iš salės nuskambėjo ir kritiška pastaba – kultūrinėms veikloms kartais pritrūksta fantazijos ir drąsos. Pastebėta, kad kultūros kokybė gerėja, tačiau maždaug kas antras gyventojas kultūriniame gyvenime nedalyvauja.
Baigiantis pokalbiui vicemeras apgailestavo, kad savivaldybė iš bendruomenės pasigenda daugiau iniciatyvų, idėjų ir konkrečių pasiūlymų. Šiai minčiai pritarė ir Lietuvos kultūros tarybos vadovė, pabrėždama, jog stipriausios kultūrinės idėjos dažniausiai gimsta pačiose bendruomenėse, o valdžios vaidmuo – padėti joms išaugti.
Diskusija neatsakė į visus klausimus, tačiau aiškiai parodė, kad kablelis jos pavadinime vis dėlto turėtų būti dedamas po pirmojo žodžio: investuoti, negalima taupyti. Kai kalbama apie kultūrą, investicija reiškia ne tik pinigus. Ji reiškia pasitikėjimą žmonėmis, jų kūrybiškumu ir ateitimi. O būtent tai ir augina bendruomenę, miestą ir kraštą.
parengė Lina Kovalevskienė,
vyr. specialistė ryšiams su visuomene,
Tel. (0 386) 51 824, el. p. lina.kovalevskiene@ignalina.lt
