Atidžiai perskaičiau kauniečio Stasio Buškevičiaus tekstą apie Vilnių. Daug su kuo sutinku, tačiau turiu ir replikų. Jis teigia besijaučiąs Vilniuje, kaip Minsko priemiestyje. Bet tai nėra vien mano gimtojo Vilniaus problema.
Tomas Čyvas
Kaunietis Stasys rašo: Atvykęs į Vilnių vyresnio amžiaus žmogus gali pasijusti tarsi sugrįžęs į okupacijos laikus: aplink girdima tiek daug rusų kalbos, kad kyla abejonių – ar tikrai esi Lietuvos mieste.
Pagarba Kaunui
Visi, kas pažįsta mane kaip žurnalistą, žino, kad adoracijos, ditirambai ir panegirikos niekad nebuvo mano stilius. Bet šįkart pradėsiu nuo pagyrų sovietinės okupacijos laikų Kaunui.
Iš Vilniaus, kuris dėka atvažiavusių ir pasilikusių studentų, atlietuvėja tik apie 1975 metus (man trys metukai) į Kauną tikrai važiuodavau su električka (traukinys su medinėmis sėdynėmis), kaip į užsienį. Ten dar iki Laisvės Alėjos, ar Vilniaus gatvės buvo mane dominęs objektas.
Priešais dabar tebeveikiančią čeburėkų smuklę buvo toks kioskas, kuriame galėjau nusipirkti Europos futbolo grandų gaireles: nuo Madrido Realo iki Miuncheno Bavarijos. Vilniuje nebuvo kur gauti ar bent aš nežinojau.
Jei kas ir nepatiko, tai chaotiškas viešasis transportas, kuris, mano paauglystės laikais, tikrai buvo keistas. Stotelėse užrašyti buvo tik numeriai, o kur važiuoja – atspėk arba klausk vietinių. Dabar yra atvirkščiai – Kaune tvarkos daugiau. Taigi, Kaunas man buvo savotiški Vakarai.
Parapijų kovos
Istoriškai taip jau buvo, kad Vilnius kūrėsi kaip daugiakultūris miestas. XIV amžiuje kunigaikštis Gediminas pats kvietė iš Europos pirklius, amatininkus. Atkako ir katalikų misionieriai. Visos istorijos čia neišpasakosiu – ne tokia straipsnio paskirtis.
Nuo Gedimino laiškų prabėgus amžiams, pats Vilniaus Sporto rūmų palubėje, kai lošė „Statyba“ su Kauno „Žalgiriu“ , dar apšilimo metu mėgau atsikrenkšti ir garsiai surikti: „Kaunas kaimas“. Ir kartu tai nereiškė, kad širdis neplakdavo, kai „Žalgiris“ kovėsi su Maskvos CASK ar Zabrebo „Cibona“. Mama net iš namų išėjusi buvo, nes taburetę į lubas paleidau, kai kauniečiams (lietuviams) nesisekė.
Augau rajone, kuris tautoje vadinosi „Krasnucha“. Tai palei Raudonosios Armijos prospektą, kuris dabar normaliai vadinasi Savanorių. Nori, Stasy, tikėk, nori ne, bet einant į mokyklą reikėdavo kartais kirsti ir ruslenkių teritoriją – ten, kur dabar Jono Basanavičiaus gimnazijos padalinys – buvo 13 vidurinė.
Dažnai alternatyvos tokios – apeini arba muštynės. Arba, jei esi mažesnis ir silpnesnis – kapeikas ir pirštines atims. Tas pats Karoliniškėse ir kituose mikrorajonuose.
Taigi Stasy, negalvok, kad čia nebuvo kovos už lietuvybę. Aš dėkingas Kaunui už šūkį „Mes be Vilniaus nenurimsime“, o tuo pačiu sakau, kad visi mes Lietuva. Tad nevarykime vieni kitų nuo miestų vartų.
Maskvos namų istorija
Žinoma, pridaryta ir kvailysčių. Korupciniais sumetimais ar dėl vištakumo būta atsakančiai idiotiškų idėjų ir mano gimtajame Vilniuje.
Kiekvienas įvykis ar reiškinys turi savo istoriją ir priešistorę. „Idėja Vilniuje pastatyti Maskvos namus gimė 2004 metų liepą, kai karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus iškilmėse lankėsi tuometis Maskvos meras Jurijus Lužkovas. Tuomet nutarta panašų projektą vykdyti ir Maskvoje. Maskvos namai pradėti statyti 2008-aisiais. Suprojektuotame 9 tūkst. kvadratinių metrų statinyje planuojama įrengti salę, muziejų, įvairias ekspozicijų patalpas. Skelbta, kad šie namai būtų kultūros ir verslo bendradarbiavimo centras, kurio tikslas – sukurti ir toliau plėtoti gerus kaimyninius santykius tarp Maskvos ir Vilniaus.“ (Delfi, 2016.06.22).
Jau tada daugeliui kilo klausimas – kuriems velniams to reikia? Vienas iš idiotiškų (kitokių ir nebuvo) argumentų buvo tas, kad Maskvoje gyvena nemažai lietuvių, tad ir Vilniaus namai Maskvoje būsią naudingi.
Tik tada – kodėl ne Dublino, Londono arba Čikagos namai? Ten, manding, lietuvių diasporos tikrai nėra mažesnės. Juolab, kad Rusijoje, nuo kurios agresijų ir įtakų mes bėgom į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, tuo metu valdžioje jau sėdėjo šlykšti ir niekšinga kagebistinė išgama – Vladimiras Putinas, kurios rankos jau tada buvo iki alkūnių kruvinos. Ir visos tendencijos rodė, kad šita šėtonija agresyvėja, vis labiau įžūlėja.
O mūsų politikai, tarsi akli, skyrė pinigus niekšams, kurie tiesiog norėjo ir tebenori sunaikinti Lietuvą – ne tik Vilnių, Stasy.
Naujas etapas
Tai, kad dabar Lietuvoje, visai ne tik Vilniuje, vis daugiau gali išgirsti ne tik rusų, bet ir farsi ar urdu, arabiškos ar hindi kalbos – bendra europinė tragedija.
Į besaikių kadencijų pabaigą subreženvėjusi Angela Merkel ir kiti ES politikai prisidėjo. Šūkis „priimam visus“ automatiškai generavo problemą. Ir ne tik Vilniui.
Kaune mane irgi kirpo rusakalbė ukrainietė iš Kromatorsko (rytinė šalies dalis, – karščiausi karo veiksmai). Pats su kolega lydėjau dvi pagyvenusias pabėgėlias Kaune į pabėgėlių centrą. O užvakar pavėžėjo taksistė – pabėgėlė iš liūdnai legendinės Bučos. Darbuojasi Vilniuje, bet prieš tai buvo Alytyuje.
Virš metų dirbau objekte, kur darbuotis samdomi žemiausio mentalinio lygio indusai, pakistaniečiai uzbekai, tadžikai ir negrai. Godūs verslinykai (nepainioti su verslininkais) yra pasiryžę ir velnius samdyti dėl kiekvieno cento. Ir tai ne tik Lietuvos, visos ES bėda. Tad ne Vilniaus, nors ir nemėgstu mero Benkunsko, politika žlugdo reikalus.
Ši nuomonė yra atsakymas į 2025 m. gegužės 14 d. portale publikuotą kauniečio nuomonę Vilnius: Lietuvos sostinė ar Minsko priemiestis?
