Aleksandras Mantautas (iki 1939 m. Marcinkevičius) – Lietuvos valstybės, visuomenės ir Lietuvos Šaulių Sąjungos veikėjas, daug nuveikęs tautinio atgimimo, lietuvybės ir Lietuvos labui. Gimė Trakų apskrityje prieš 130 metų, 1895 m. kovo 19 d. Dar jaunystėje kūrė moksleivių draugijas, jaunųjų rašytojų ir blaivybės kuopeles. Kaip ir daugelis jo kartos lietuvių, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę ir kovėsi Kaukazo fronte.
1917 m. Rusijoje įvykus bolševikų perversmui, A. Marcinkevičius aktyviai dalyvavo lietuvių karių ir tremtinių veikloje. Buvo Kaukazo lietuvių tarybos vicepirmininku, Kaukazo armijos lietuvių karių vykdomojo komiteto pirmininku, Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos Tifliso (dab. Tbilisio) skyriaus pirmininku, kitų draugijų nariu. Kadangi pažinojo regioną, netrukus pradėjo dirbti Lietuvos Respublikos konsulate Kaukazo respublikoms (Sakartvelui, Armėnijai ir Azerbaidžanui).
1920 m. rugsėjį A. Marcinkevičius grįžo į Lietuvą ir trumpai dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Šaulių patriarcho Vlado Pūtvio-Pūtvinskio buvo pakviestas dirbti Lietuvos šaulių sąjungoje ir įvairias atsakingas pareigas joje ėjo iki pat sąjungos sukarinimo 1936 m. A. Marcinkevičius buvo vienas veikliausių ir ištikimiausių V. Putvinskio padėjėjų, bendradarbių, mokinių ir bendraminčių. Su Šaulių sąjunga likimas supynė ir per asmeninį ryšį, mat vedė Putvinskių dukrą Sofiją.
Nors šaulystė buvo svarbi, ne tik ji rūpėjo. A. Marcinkevičius – vienas iš 1923 m. Klaipėdos operacijos iniciatorių, organizatorių ir dalyvių; buvo ryšininku tarp Kaune ir Klaipėdoje esančių vadų, dalyvavo užimant Bajorus, Kretingalę ir Klaipėdos priemiestį, organizavo Šaulių sąjungos skyrius ir rinktinę Klaipėdos krašte. Jau vėliau, išeivijoje, apie Klaipėdos operaciją parašys atsiminimus. A. Marcinkevičiui suteiktas atsargos leitenanto laipsnis. Visuomeninis aktyvumas neblėso, todėl dalyvavo Vilniui vaduoti ir Savanorių kūrėjų sąjungose, korporacijoje Neo-Lithuania. Buvo vienas iš bendrovės „Darbas” steigėjų, įvairių ekonominių ir profesinių organizacijų nariu.
Nemažai laiko skyrė rašymui ir leidybinei veiklai. Tiek prieš okupacijas, tiek laisvos Lietuvos laikais bendradarbiavo leidžiant „Lietuvos Žinias”, „Karį”, „Žemdirbių balsą”, „Trimitą”, trumpai buvo pastarojo redaktoriumi, redagavo kitus Šaulių sąjungos leidinius, buvo parengęs V. Putvinskio raštų tomą, kuris dėl sovietų okupacijos nebuvo išspausdintas.
1939 m. Aleksandras Marcinkevičius pasikeitė pavardę į Aleksandras Mantautas. Okupacijos išvakarėse iškilus šaulys sunkiai sirgo ir sunkiai gyveno. Paskatintas ir paremtas žymių Lietuvos kultūros ir visuomenės kultūros veikėjų, paprašė skirti ir gavo valstybės pensiją.
Kaip ir tūkstančiai lietuvių 1944 m. Mantautai pasitraukė į Vakarus. Aleksandras su žmona Sofija, sūnumi Vaidievučiu Andriumi ir dukra Raminta pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV. Dipuko gyvenimas už Atlanto nebuvo lengvas, tačiau A. Mantautas įsiliejo į išeivijos veiklą: ėmėsi Šaulių sąjungos tremtyje atkūrimo, įamžino V. Putvinskio atminimą, rėmė ir organizavo lietuviškos spaudos leidybą, aktyviai veikė BALF’e, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės, skautų organizacijose.
A. Mantautas mirė 1986 m. kovo 26 d. JAV lietuviams puikiai pažįstamame Putname (Konektikuto valstija).
Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos Šaulių Sąjunga kviečia kartu paminėti iškilaus šaulio Aleksandro Mantauto (iki 1939 m. – Marcinkevičius) 130-ąsias gimimo metines. Kviečiame ne tik pabūti kartu šauliškoje kompanijoje, tačiau ir susitikti su Lietuvos Šaulių patriarcho provaikaičiu Stasiu Pūtviu, pasiklausyti patriotinių dainų ir daugiau sužinoti apie iškilų lietuvį A. Mantautą bei jo darbus Lietuvos labui. Plačiau A. Mantauto gyvenimą ir darbus pristatys ir papasakos istorikė dr. Laima Bucevičiūtė.
Minėjimas Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64, Kaunas) vyks 2025 m. kovo 21 d. 16 val. Renginys nemokamas, kviečiama dalyvauti.
