Pelenų dieną pradėjome šventąjį Gavėnios metą, skirtą dvasiškai pasiruošti Velykoms – Kristaus Prisikėlimo šventei. Pradėjome apmąstydami pirmuosius Jėzaus viešojo gyvenimo žingsnius – keturiasdešimt dienų trukusį pasninką ir maldą dykumoje. Antrąjį Gavėnios sekmadienį apmąstome labai reikšmingą dvasinio gyvenimo dėmenį – klusnumą Dievo valiai.
Pradžios knygoje randame ilgą pasakojimą apie teisųjį patriarchą Abraomą, kurį Dievas vedė nelengvu keliu, bet iš kurio šis nė kiek neišklydo. Abraomas gyveno Uro mieste, turėjo daug turto, tik buvo bevaikis. Dievas pašaukė Abraomą palikti Urą ir keliauti į tolimą Kanaano žemę; tenai gyvenant jam buvo pažadėta Dievo globa ir gausūs palikuonys: „Išvedęs jį laukan, (Dievas) tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.“ Tada jis jam tarė: „Taip gausūs bus tavo palikuonys“. Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu“ (Pr 15, 5–6). Dar didesnis išbandymas buvo, kai Dievas pakvietė Abraomą paaukoti jam savo vienturtį sūnų, bet ir tuomet Abraomas išlaikė klusnumo egzaminą.
Šis Pradžios knygos pasakojimas kviečia ir mus visuomet ištikimai paklusti Dievo valiai, nors kartais ji atrodytų labai neaiški ir sunkiai priimama.
Evangelistas Lukas, būtent, ir pasakoja apie tokią sunkią situaciją, kuria turėjo užsibaigti žemiškasis Jėzaus gyvenimas. Mokiniai vis puoselėjo svajonę, kad Jėzus įkurs žemiškąją karalystę, o jie, Jėzaus mokiniai, toje karalystėje užims reikšmingas vietas. Ant Taboro kalno Jėzus leido trims mokiniams matyti regėjimą, kurio metu buvo kalbama apie paskutiniąsias Jėzaus dienas žemėje, tai yra apie jo kančią ir mirtį. Šio regėjimo metu pasigirdo Dangaus Tėvo balsas: „Šitas yra mano išrinktasis Sūnus. Jo klausykite!“ (Lk 9, 35).
Šis Gavėnios metas bus tikrai mums palaimingas, jeigu labiau apsispręsime visuomet ištikimai klausyti mums kalbinančio Dievo. Nuo šio klusnumo priklausys visa mūsų dvasinė pažanga. Todėl Gavėnios metu dažniau skaitykime Šventąjį Raštą, kuris padės susiorientuoti, ko Dievas iš mūsų laukia ir kur turime jo klausyti.
Gavėnios metu bažnyčiose giedami Graudūs verksmai ir einami Kryžiaus keliai. Tai puiki proga apmąstyti Kristaus kančią, o kartu ir begalinę Dievo meilę. Jėzus prisiėmė net mirtį ant kryžiaus, nes mus be galo mylėjo.
Kančios išvakarėse, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kvietė juos pasilikti jo meilėje ir kaip didžiausią meilę įvardijo už draugus aukojamą gyvybę: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 9–10.13).
Klusnumas Dievui visų pirma reikalauja laikytis Dekalogo – Dešimties Dievo įsakymų. Kai vienas vyras paklausė Jėzų, ką jis turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, išgirdo atsakymą: „Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19).
Dekalogo įsakymų laikymasis yra minimumas, kiek mes turime paklusti Dievui. Ištikimi Jėzaus sekėjai laikosi ne tik Dekalogo, bet ir visų jo paraginimų, kuriuos randame Evangelijos žodyje, ypač Kalno pamoksle (žr. Mt 5–7). Skaitydami Kalno pamokslą galime pasitikrinti, kiek ištikimi esame Jėzaus draugai.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
