Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar kartą patvirtino gerai žinomas išankstines derybų su būsima JAV Donaldo Trumpo administracija dėl karo Ukrainoje sąlygas. Atsižvelgdamas į D. Trumpo norą „užbaigti šį karą“ kaip tikslą dar nenurodytomis sąlygomis, V. Putinas prieš bet kokias derybas patikslina savo paties sąlygas.
Šioms išankstinėms sąlygoms pareikšti V. Putinas pasinaudojo metų pabaigoje surengta spaudos konferencija, tiesiogiai kreipdamasis į Vašingtoną ir netiesiogiai į Kijevą (Kremlin.ru, gruodžio 19 d.; žr. EDM, sausio 13 d.). Jis užtikrintai atmetė galimybę nutraukti ugnį, jei Ukraina besutiks dėl politinio susitarimo. „Mūsų kariuomenė toliau žengia į priekį palei visą fronto liniją… Priešas vis atsitraukia ir negali įsitvirtinti. Jiems trūksta sunkiosios technikos ir šaudmenų, trūksta karių… Sustabdžius paliaubas vietoje, priešas galėtų įsitvirtinti, pailsėti ir būti aprūpintas, apmokyti ir sustiprinti savo karius.“
Matyt, žaisdamas D. Trumpo „susitarimo meno“ šūkiu, V. Putinas išpažįsta, kad „politika – tai kompromisų menas“ galimų derybų su Vašingtonu dėl Ukrainos metu. „Esame pasirengę deryboms ir kompromisams, pasirengę pradėti dialogą be išankstinių sąlygų“.
Gruodžio 19 d. V. Putino pareiškime jų kregždžių tvarka išsamiai išdėstomos gerai žinomos išankstinės derybų sąlygos ir bekompromisės susitarimo sąlygos. 2022 m. kovo 29 d. Stambule parengtų sąlygų priėmimas. Šios sąlygos, parengtos Rusijos karinio teroro ir persvaros metu, apima štai ką: Ukraina sutinka prarasti Krymą ir dalį Donbaso; drastiškas Ukrainos nusiginklavimas („demilitarizavimas“); nuolatinis Ukrainos neutralitetas ir (arba) nacionalinis susivienijimas su tarptautinėmis „garantijomis“, suteikiančiomis Rusijai veto teisę; atitinkamai draudimas Ukrainai įstoti į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO); Ukrainos „denacifikacija“, reiškianti režimo pasikeitimą ir Ukrainos nacionalinės tapatybės raiškos apribojimus (tame tarpe Ukrainos sienų keitimas atsižvelgiant į „esamą vietinę tikrovę“).
Tai reiškia, kad Rusija išlaikys savo teritorinius užkariavimus žemyninėje Ukrainos dalyje po 2014 m. ir po 2022 m. iki galimos paliaubų linijos.
„Mano paties [Putino] kalba Užsienio reikalų ministerijoje 2024 m. birželį. Ten viskas pasakyta, nėra prasmės kartoti“.
Nuo to laiko Rusijos pareigūnų, pradedant V. Putinu ir baigiant V. Putinu, nuolat minimos šios sąlygos išplečia ankstesnes (Ukrainos teritoriniai nuostoliai, „denacifikacija“, neutralizacija ir demilitarizacija) ir priduria: Ukrainos pajėgos turi evakuotis iš vis dar kontroliuojamų teritorijų Donecko, Luhansko, Zaporožės ir Chersono administracinėse srityse; teisiškai užtikrinti „rusakalbių piliečių“ (neapibrėžta, labai elastinga kategorija) teises ir interesus likusioje Ukrainos dalyje; bei „pašalinti pirmines šio konflikto priežastis“ (Kremlin.ru, 2024 m. birželio 14 d.; žr.) „Kai tik Kijevas sutiks su tokia veiksmų eiga, atsakysime įsakymu nutraukti ugnį ir nedelsdami pradėsime derybas“. Taigi, derybos vyksta su sąlyga, kad Kijevas iš anksto laikysis šių sąlygų, toks (vėl) buvo Putino pranešimas metų pabaigoje (Kremlin.ru, 2024 m. gruodžio 19 d.).
Gruodžio 26 d. papildomame pareiškime V. Putinas tiesiogiai kreipėsi į „išrinktojo prezidento D. Trumpo komandą“ ir nurodė dvi Rusijos gaires bet kokioms deryboms dėl Ukrainos. Pirma, Maskva atmeta galimybę „įšaldyti“ karą prieš Ukrainą, kol bus pasiektas politinis susitarimas (t. y. Ukraina pirmiausia turi priimti Rusijos susitarimo sąlygas). Antra, Rusijai nepriimtinas susitarimas tam tikram laikotarpiui atidėti Ukrainos narystę NATO. Užsimindamas apie ankstesnį D. Trumpo paskirtojo specialiojo pasiuntinio Keitho Kelloggo pasiūlymą šiuo klausimu, V. Putinas sakė, kad JAV prezidentas Joe Bidenas 2021 m. pasiūlė atidėti Ukrainos įstojimą į NATO 10-15 metų. Tačiau V. Putinas paprieštaravo, kad net ir toks atidėjimas „istorinėje perspektyvoje būtų tik trumpalaikė akimirka (“mgnovenie„; мгновение)“. Kuo tuomet būsimoji administracija skirsis nuo kadenciją baigiančios administracijos? garsiai klausė Putinas (Kremlin.ru, 2024 m. gruodžio 26 d.).
V. Putinas paliko užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui išsamiau aptarti karo prieš Ukrainą „pirminių priežasčių pašalinimą“ ir platesnį Maskvos kvestionavimą Europos tvarkos. S. Lavrovas tai padarė trijuose metų pabaigos apžvalginiuose pareiškimuose, kuriuose gausu signalų būsimai D. Trumpo administracijai (MID.ru, 2024 m. gruodžio 25, 26, 30 d.).
Šiuo metu Lavrovas išskyrė dvi iš tų tariamų pirmapradžių priežasčių. Pirmoji – tai Europos saugumo tvarka, atsiradusi dėl NATO plėtros ir su ja susijusių procesų pastaraisiais dešimtmečiais. Antroji – Ukrainos „nacifikacija“ ir Kijevo bei Vakarų neigiamos tariamos Rytų ir Pietų Ukrainos gyventojų apsisprendimo teisės.
„Ukrainos krizė gali būti išspręsta tik esant patikimiems susitarimams dėl saugumo ir stabilumo Europoje“, – įspėjo S. Lavrovas. „Jie melavo, kai mus patikino, kad NATO nesiplės į rytus“. Be to, Rusija nepritaria „pastarojo meto Europos Sąjungos sprendimams pajungti save prie NATO ir ištrinti skirtumus tarp šių dviejų organizacijų“. Rusija, pakartojo jis, nori „teisiškai įpareigojančių susitarimų dėl bendro saugumo Europoje“ ir įsivaizduoja tokius susitarimus platesnėje, „bendroje saugumo erdvėje nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno“.
Remdamasis V. Putino autoritetu, S. Lavrovas pateikė visiškai naują, sui generis apsisprendimo teisės interpretaciją dėl Krymo, Donbaso, „Novorosijos“ (pietryčių Ukrainos) ir galbūt kitų Ukrainos teritorijų.
Siekdama iš naujo perskaityti JT Chartiją, Maskva tvirtina, kad apsisprendimo teisė atsiskirti turi viršenybę prieš valstybės teritorinį vientisumą, kai centrinė valdžia engia tos teritorijos gyventojus. Kai Kijevo neva „nacifikuota“ vyriausybė kariauja prieš „rusakalbius gyventojus“ pietryčių Ukrainoje, pastarieji naudojasi apsisprendimo teise pagal JT Chartiją, kaip teigia Maskva. Dar neteko girdėti, kad JT generalinio sekretoriaus biuras prieštarautų tokiam Chartijos aiškinimui.
S. Lavrovas, antrindamas V. Putinui, primygtinai tvirtina, kad šie du reikalavimų rinkiniai „nėra sąlygos, o tiesiog reikalavimai vykdyti ankstesnius susitarimus“, „vadovautis JT Chartija“ ir „dalykai, kurie jau seniai turėjo būti įvykdyti“. Kalbant konkrečiai apie Ukrainą, Lavrovas sako Trumpui ir Kellogg’ui (įvardydamas jų pavardes), kad „jokie susitarimai neįmanomi nepašalinus pirminių priežasčių“, dėl kurių vyksta karas.
Visa tai nereiškia, kad Maskva nenori užmegzti dialogo su būsima JAV administracija. Maskva atkreipė dėmesį į D. Trumpo norą pradėti derybas ir svarstys savo atsaką, priklausomai nuo Vašingtono pasiūlymų („kamuolys yra Baltųjų rūmų aikštelėje“). Kremlius tikisi įkalbėti Baltuosius rūmus siūlyti dvišalėms deryboms sąlygas, kurios galėtų trumpai pakenkti Ukrainai ir suskaldyti NATO aljansą.
D. Trumpo komanda gali netyčia paskatinti Maskvos nesusitaikymą, atrodydama norinti pradėti derybas kaip savarankišką politinį tikslą, o ne kaip strateginės Europos vizijos dalį, ir taip galimai pakenkti pačiai vizijai. Tuo tarpu bet koks Baltųjų rūmų inspiruotas JAV saugumo pagalbos Ukrainai mažinimas (net ir argumentuojant, kad europiečiai turi daryti daugiau) dar labiau pablogintų Ukrainos karinę padėtį bei kompromituotų D. Trumpo administracijos derybines pozicijas Maskvos atžvilgiu.
Vladimir Socor, Eurasia Daily Monitor
