Šiluvoje rugsėjo 7 d. vyko nacionalinė mokslinė konferencija „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“, kuri buvo skirta apmąstyti 2021 m. rugsėjo 12 d. paskelbtą Šiluvos deklaraciją, priminusią apie būtinybę gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius, tokius kaip žmogaus gyvybė nuo jo prasidėjimo iki natūralios mirties; vyro ir moters prigimtinis skirtingumas bei lygiavertiškumas; prigimtinė šeima ir tėvų teisė pagal savo dorovinius principus auklėti savo vaikus; sąžinės, religijos ir žodžio laisvė.
Prelegentai iš Lietuvos ir užsienio pasidalino savo įžvalgomis apie tai, ar darnaus sugyvenimo siekianti visuomenė turėtų brėžti naujas ribas religijos, sąžinės ir žodžio laisvei, jei taip, – kokias ir kur; kaip tokios ribos turėtų derėti su protu ir laisvės galia pažymėta prigimtimi, kad būtų atvertas geriausias kelias kiekvieno žmogaus klestėjimui – jo trokštamai laimei.
Konferenciją sveikinimo žodžiu pradėjo jos globėjas Vilniaus arkivyskupas metropolitas dr. Gintaras Grušas, kuris priminė, kad lygiai prieš 30 metų, 1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvoje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, čia pasirinkęs kalbėti apie ramybę kurios taip išsiilgusi buvo tauta. „Po tariamos gniuždančio režimo taikos pagaliau atėjo ramybė, žadanti laisvą ir tvarkingą sugyvenimą, gerbianti visus žmones ir jų teises. Tačiau Dievo Žodis šiandien mums kalba daugiau negu apie paprastą visuomeninę taiką. Jis nurodo tai, nuo ko visuomeninė taika priklauso ir kuo remiasi: Kristaus ramybę!“ – tada kalbėjo Jonas Paulius II. Arkivyskupas, primindamas popiežiaus mintis, paragino nepasitenkinti vien paviršutine taika, kuri neatsižvelgia į moralės ir gyvenimo prasmės problemas, bet ieškoti tikrosios, Kristaus ramybe paremtos taikos.
Konferencijos dalyvius taip pat sveikino ir Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. diak. Benas Ulevičius, kurio žodžius perdavė to paties fakulteto profesorė dr. Birutė Obelenienė. Doc. dr. diak. Benas Ulevičius pabrėžęs, kad „prieš tris metus Šiluvos deklaracija iškilmingai priminė, kas brangintina kiekvienam vakarietiškos visuomenės nariui. Joje primenami svarbūs žmogaus orumo aspektai, šeimos kaip visuomenės pagrindo samprata, žodžio, religijos ir sąžinės laisvės puoselėjimo būtinybė. Deklaracija svarbi, telkianti, atverianti kryptį ateičiai“.
Organizatorių vardu žodį tarė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas ir Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius Globys, padėkojęs konferencijos globėjams Vilniaus ir Kauno arkivyskupams metropolitams dr. Gintarui Grušui ir dr. Kęstučiui Kėvalui. A. Globys nuo organizatorių padėkojo ganytojams: „Organizatorių vardu dėkoju jums už globą organizuojant šią konferenciją bei už Jūsų asmeninį pavyzdį ir drąsą liudijant Tiesą mūsų visuomenę vis labiau užvaldančios reliatyvizmo diktatūros ir ideologinės kolonizacijos sąlygomis. Šiluvos deklaracijos paskelbimas tapo vienu iš tokių Jūsų, kaip Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ganytojų liudijimo praktinių pavyzdžių.“
Pirmąjį pranešimą skaitė konferencijos globėjas Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas. Jis kalbėjo apie ideologinę kolonizaciją ir rėmėsi popiežiaus Pranciškaus mokymu apie šį reiškinį. Pasak popiežiaus, ideologinė kolonizacija siekia suvilioti, priversti tikėti idėja, neatitinkančia objektyvios tiesos ir realybės. Taip kolonizuojami žmonių protai. Arkivyskupas pateikė kelis ideologinės kolonizacijos pavyzdžius. Šiandien tokią ideologinę kolonizaciją matome, kai Rusijos žmonės verčiami tikėti, kad vykstantis karas yra teisingas. Dar viena iš tokių ideologinių kolonizacijų vykdoma gender ideologijos vardu, kai bandoma panaikinti natūralius žmonių skirtumus ir ignoruojama lyčių skirtingumo realybė. Taip pat kaip pavyzdys pateikta Stambulo konvencija, kurioje yra išankstinė nuostata, kad smurtas prieš moteris kylą dėl visuomenėje įsišaknijusios nelygybės, o ne dėl alkoholizmo, psichologinių traumų ar charakterio ydų. Jei ji būtų priimta, visuomenė turėtų priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kad visas smurtas prieš moteris yra pagrįstas visuomenėje įsišaknijusia nelygybe, o ne realybe, kurią jie mato kasdieniame gyvenime. Būtent tai, pasak arkivyskupo, ir būtų ideologinė kolonizacija.
Su konferencijos dalyviais pranešimu pasidalijo gyvai konferencijoje negalėjęs dalyvauti Vatikano miesto valstybės generalinės patarėjas, Popiežiškojo Laterano universiteto rektorius prof. Vincenzo Buonomo. Jis pabrėžė, kad „beveik kasdien matome bandymus religiją sutraukti ir apriboti privačią ar pamaldų sfera, ir tai daroma tolerancijos ar veikiau religinės netolerancijos vardu“. Pasak profesoriaus, reikia dėti visas pastangas, kad būtų išsaugota vienybė tarp privačios sferos, t. y. asmens, kaip tikinčiojo, ir visuomeninio matmens, t. y. asmens, kaip piliečio. Toks dirbtinis žmogaus padalijimas „panaikina bet kokį galimą religija grįsto etoso indėlį į visuomenę“. Pranešėjas pabrėžė, kad dažnai ima dominuoti „kai kurių stipriai ideologizuotų grupių įsitikinimas, kad tikinčiųjų ar tikinčiųjų bendruomenių teisė turėti ir reikšti savo nuomonę neturi turėti įtakos etinei ir moralinei visuomenės vizijai. Tai reiškia, kad tie, kurie priima taisykles, direktyvas ar politinius sprendimus, neturi atsižvelgti į religiškai pagrįstus motyvus.“ Profesorius pabrėžė: „Baigdamas pacituosiu tai, kas Šiluvos deklaracijoje iškeliama kaip esminis elementas, kai teigiama, kad „žmonija visuomet ieškojo darnaus visuomenės sugyvenimo būdo, atveriančio kelią žmogaus klestėjimui“. Religinis dėmuo, išpažįstamas ir išgyvenamas tikinčiųjų bendruomenėse, taip pat būtinai turi prisidėti prie tokios ateities kūrimo.“
Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis skaitė pranešimą „Ar gali trukdyti mus išauginusi krikščionybė?“, kuriame kalbėjo apie dabartinius krikščionybės kritikus, nesuprantančius savo mąstymo priklausomybės nuo šios religijos. Pasak profesoriaus, „Krikščioniška mintis apie Dievo karalystę valdo dabartinę Lietuvos politiką.“ Jis atkreipė dėmesį, kad „visų politinių ideologijų išpažintojams matomas pasaulis yra žemesnio statuso už nematomą.“ Visi jie gyvena geresnio pasaulio laukimu ir toliau gyvena krikščionybės palikimu. Žemiškasis pasaulis jiems atrodo netobulas, labai atsilikęs ir reikalaujantis radikalaus atnaujinimo. Net kūnas tampa tik „atsilikėlių pramanu“, siūlant gender ideologiją. „Bet kuria kaina norima paneigti tai, kas žmonėms yra savaime suprantama. Kito pasaulio ilgesys tapo toks stiprus, kad šis pasaulis paverstas nesibaigiančių eksperimentų lauku“, – pabrėžė filosofas. Be to, pasak pranešėjo, būtent Bažnyčia išmokė žmonės mąstyti apie naują, gilesnę žmonių bendriją ir įtvirtino naują nematomą instituciją – sąžinę. Nors kovotojai su krikščionybe nori sunaikinti jos dvasinį palikimą, vis dėlto neturi jokio savojo dvasinio palikimo ir todėl – net patys to nenorėdami – naudojasi krikščionybės sukauptu dvasiniu kapitalu.
Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Vygantas Malinauskas kalbėjo apie principus, kuriais remiantis būtų galima apibrėžti ir įstatymuose nustatyti laisvės ribas. Pasak jo, dažnai pasitelkiamas principas „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė.“ Tačiau taip mes atsiduriame nuolatiniame konkuruojančių gero gyvenimo sampratų konflikte. V. Malinauskas pritarė ankstesnių pranešėjų mintims, kad neužtenka vien laisvės privačioje sferoje, nes individo laisvė prasideda ten, kur prasideda bendruomenės laisvė puoselėti gerą gyvenimą. „Laisvė gyventi gerą gyvenimą reiškia galimybę prisidėti prie bendrojo gėrio nenusižengiant savo gero gyvenimo sampratai, o taip pat – neprisidėti prie dalykų, prieštaraujančių šiai sampratai“, – dėstė pranešėjas.
Europos advokatūros direktorius ir daugybėje tarptautinių žodžio laisvės gynimo bylų dalyvaujančios organizacijos Alliance Defending Freedom atstovas dr. Felixas Boelmannas kalbėjo apie naujausias teisines tendencijas. Jo teigimu, šiuo metu tiek šalių vidaus teisė, tiek daugumos pasaulio valstybių ratifikuoti tarptautinės teisės dokumentai aiškiai garantuoja religijos, sąžinės, žodžio laisvės, bet daugelis žmonių vis tiek nujaučia, jog jų laisvės yra ribojamos. Kai kurie iš jų iš tiesų susiduria su teisinėmis problemomis. Viena iš dabar matomų tendencijų – teismai kai kuriose šalyse ima nagrinėti vienos ar kitos religijos doktriną teismine tvarka. Viena iš religijos laisvės ypatybių teisėje yra ta, kad doktrina paprastai laikoma nenagrinėtina teismine tvarka. Tai iliustruoja Suomijos parlamento narės dr. Päivi Räsänen atvejis. Tokios bylos daro bauginantį poveikį daugeliui religingų žmonių už tiesiogiai susijusių asmenų rato ribų – jei taip gali nutikti šiems garsiems žmonėms, aš geriau patylėsiu.
Teksaso universiteto Ostine profesorius dr. Markas Regnerusas vaizdo pranešime kalbėjo apie savo patirtį, kuomet patyrė persekiojimą dėl savo išsamių tyrimų apie socialines realijas, kurių išvados neatitiko išankstinių LGBT aktyvistų nuostatų. Taip pat pranešėjas pasidalino, kaip jo gimtosiose JAV iš tėvų atiminėjama ypatinga jų teisė ir vaidmuo ugdant savo vaikus. „Amerikiečiai spaudžiami abiejuose mokymo institucijų galuose – kas bus leista ir įteisinta universitetuose ir ko turės klausytis jauniausi mokiniai. Kodėl tai vyksta? Nes įstatymai, ginantys tos pačios lyties asmenų sąjungas (santuokines ar kitokias), niekada nebuvo galutinis tikslas. Iš tikrųjų niekas netrukdo tos pačios lyties asmenų sąjungoms kurtis ar tęstis. Aš irgi to nesiekiu. Tačiau tikslas niekada nebuvo vien tik kurti sąjungas. Mano paties mokslų srityje tai išspausdinta ir aprašyta mano kolegų iš Teksaso universiteto. Jie rašo, kad nori jog atskiros mokslo sritys būtų „priverstos iš naujo suvokti dominuojančią heteroseksualų cislyčių paradigmą“. Mano bendradarbiai atvirai pataria susieti mokslą su progresyvia politika ir ragina mokslininkus pritaikyti savo studijas „tam, kad būtų geriausiai reprezentuojamos ir stiprinamos queer (liet. keistos, netradicinės) šeimos“, – pasakojo profesorius.
Antrojoje konferencijos dalyje Vytauto Didžiojo universiteto profesorius kun. dr. Andrius Narbekovas aptarė sąžinės išlygos sąvoką ir nagrinėjo įvairius kaimyninėje Lenkijoje atliktus tyrimus, rodančius, ar paprasta teise į sąžinės laisve pasinaudoti sveikatos srities specialistams ir ar ja dažnai naudojamasi. Tyrimai rodo, kad šia laisve naudojamasi labai retai ir tam, kad ja pasinaudotų, sveikatos specialistai turi įgyvendinti labai daug biurokratinių reikalavimų. Pasak pranešėjo, Lietuvoje sąžinės išlyga biomedicinos srityje taip pat nėra tinkamai užtikrinama, o viešojoje erdvėje vyrauja neigiamas požiūris į galimybę gydytojui, slaugytojui ar vaistininkui pasinaudoti sąžinės išlyga ir atsisakyti dalyvauti nemoralioje procedūroje.
„Žodžio laisvė daugeliui kartų buvo tiesiog nepasiekiama svajonė. Interneto epochoje, kai savo mintis akimirksniu galime perduoti milijonams žmonių, atrodo, kad tokia svajonė tapo realybe ir žodžio laisvė triumfuoja. Bet ar tikrai?“ – tokį klausimą savo pranešime iškėlė Vilniaus universiteto profesorė dr. Liudvika Meškauskaitė, kalbėjusi apie žodžio laisvės ribas interneto epochoje. „Mes ilgai svaiginomės žodžio laisve ir šventai tikėjome, kad spauda yra tas visagalis tiesos ir gėrio šauklys, kuris mums padės nugalėti valdžios savivalę, korupciją ir apgins žmogų. Mes galvojome, kad spauda auklės, švies, visada bus gėrio ir tiesos pusėje. <…> Bet nepastebėjome, kaip berniukas, nugalėjęs drakoną, pats tapo drakonu. Nepamatėme, kada spauda tapo Teisingąją Teisėja, valdžios advokate ir panikos bei baimės skleidėja.“
Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis skaitė pranešimą apie konstitucinę sąžinės laisvės sampratą. Jo teigimu, Konstitucijoje labai aiškiai įvardinama, kad Seimo nariai turi vadovautis sąžine, nors šiais laikais dažnai sakoma, kad vertybes ar įsitikinimus reikia palikti privačiai sferai, o kitose sferose „tiesiog būti geru specialistu“. Tačiau tai neatsiejama nuo galimybes šia sąžine vadovautis – nuo sąžinės laisvės. Pasak pranešėjo, „Sąžinės laisvė yra tas išmintingo žmogaus „žibintų aliejus“ (Mt 25, 9), kurio žmogus negali perleisti niekam kitam, arba tas „talentas“, kuris negali būti užkastas į žemę (Mt 25, 18).“
Konferenciją užbaigė Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, pabrėžęs, kad „Lietuvoje kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų veiklą. Konstitucija ir įstatymai draudžia persekioti už kritiką. Tačiau kritikų kritika ir kitaminčių persekiojimas yra vienas didžiausių iššūkių demokratijai ir jos sargui – žiniasklaidai bei žurnalistams.“ Kaip atskirti viešą diskusiją nuo persekiojimo už kritiką?
