Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Jungtinių tyrimų centro Biodujų laboratorijos mokslininkai ne vienai šalies įmonei yra padėję įsirengti aplinkai draugiškas biodujų jėgaines ir organines gamybos atliekas perdirbti į energiją. Šiuo metu šios laboratorijos tyrėjų komanda, vienintelė atstovausianti visam Baltijos regionui, pakviesta dalyvauti dideliame tarptautiniame projekte, kurio tikslas – inovacijos, mažinančios CO2 emisijas maisto tiekimo grandinėje.
Biodujų laboratorijos vadovo, VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto profesoriaus Kęstučio Navicko teigimu, iš pradžių skepsį galbūt kėlusi ambicija iki 2050 m. Europai tapti pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu, labai tikėtina, bus įgyvendinta. O Lietuva turi resursų šį tikslą sėkmingai pasiekti ir gerokai anksčiau.
Identifikuos problemas ir siūlys inovacijas
Žemės ūkį bei visą maisto sektorių (įskaičiuojant perdirbimo, transportavimo, namų ūkiuose išmetamų produktų kiekius) ekspertai šiuo metu įvardija kaip reikšmingą aplinkos teršėją ir klimato kaitos kaltininką. Todėl didelio masto tarptautiniame projekte „ENOUGH“ bus ieškoma sprendimų, kaip maisto grandinėje nuo lauko iki stalo taupyti išteklius ir išvengti anglies dvideginio emisijų. Ketverius metus vyksiančiam tyrimui suburtas tarptautinis 28 narių iš 9 Europos šalių konsorciumas – universitetai, pramonės subjektai, verslo asociacijos ir nevyriausybinės organizacijos.
Pasak Lietuvos komandai projekte vadovaujančio prof. Kęstučio Navicko, maisto grandinei keliami trys uždaviniai: mažinti aplinkos taršą, taupyti energiją, taikyti atsinaujinančios energijos technologijas, kiek įmanoma daugiau atliekų panaudojant energijai išgauti.
„Pirmiausia keturiose darbo grupėse identifikuosime esamas problemas, vėliau siūlysime konkrečias technologijas situacijai gerinti. Europos agrosektorius labai įvairus – vienoms šalims aktualu sumažinti transporto taršą pervežant vaisius bei daržoves, kitose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, taršos problemų kelia gyvūninės kilmės produktų gamyba bei perdirbimas. Šioje grandinėje ieškome silpniausių grandžių. Galbūt ir stebina, tačiau statistika atskleidžia, kad labai didelės yra maisto šaldymo sąnaudos. Kita silpnoji grandis – nesutvarkytos atliekos“, – tarptautinio projekto tikslus komentuoja prof. K. Navickas, pastebėdamas, kad jo vadovaujamos laboratorijos tyrėjai kelioms dešimtims Lietuvos įmonių jau yra padėję sėkmingai įsidiegti biodujų gamybos technologijas ir taip apsirūpinti energija. Projekto metu šios įmonės bus pristatomos kaip gerieji pavyzdžiai kitoms ES šalims.
Lietuvos mokslo ir verslo bendradarbiavimo rezultatai gali tapti pavyzdžiu kitoms šalims
VDU ŽŪA Jungtinių tyrimų centro Biodujų laboratorijos mokslininkai nuolat konsultuoja ūkininkus, pramonės įmonių specialistus, projektuotojus, energetikus. K. Navickas pasakoja, kad Lietuvoje didžiulė grandinės nuo lauko iki stalo problema – epidemiologiniu požiūriu pavojingos, nemalonius kvapus į aplinką skleidžiančios skerdyklų atliekos, kurių susidaro šimtai tonų. Jomis atsikratyti tiesiog deginant, eksperto įsitikinimu, yra neleistina atgyvenusi technologija. Todėl K. Navickas tarp gerųjų pavyzdžių mini Biržuose įsikūrusią mėsos perdirbimo įmonę „Agaras“, kuri su VDU ŽŪA mokslininkų pagalba biodujas iš gamybos atliekų gaminasi jau nuo 2014 m. Praėjusių metų pabaigoje biodujas pradėjo gaminti žuvies perdirbimo įmonė „Norvelita“. Projektus rengia ir kitos šalies maisto pramonės įmonės. Modernumo siekiančiame žemės ūkyje taip pat ne tik generuojamos biodujos, bet einama dar žingsniu pirmyn – iš šių dujų savoms reikmėms pradedama gamintis biodegalus.
„Esame tikri, kad maisto grandinės atliekas galima efektyviai panaudoti energijai išgauti. Lietuvoje jau turime įmonių, kurios iš atliekų pasigamina daugiau energijos, negu reikia jų pačių technologiniams procesams. Ir tai įrodymas, kad nulinis CO2 tikslas ne taip jau sunkiai pasiekiamas“, – teigia K. Navickas.
Pasak pašnekovo, pastaruoju metu Lietuvoje į biomasės atliekų tvarkymo veiklą vis daugiau įsitraukia stambusis verslas. Jis yra žalias, inovatyvus, tačiau norėdamas uždirbti didina pajėgumus, dėl to susidaro didelė atliekų koncentracija viename ūkio subjekte, ir tai kelia vietos bendruomenių nepasitenkinimą.
„Viena vertus puiku, kad organinės atliekos tampa vertę turinčia preke, tačiau esu šalininkas proceso, kai įmonės savo teritorijose diegia inovatyvias technologijas ir nesiveržia į socialiniu požiūriu jautrias erdves“, – savo nuomonę dėsto mokslininkas.
Lyderystei resursų ir technologijas turime. Ar nepritrūks politinės valios?
Paklaustas apie Lietuvos perspektyvas tapti Europos lydere plėtojant biodujų gamybą ir taip mažinti anglies dvideginio emisijas, K. Navickas teigia, jog maisto grandinėje turime nepaprastai daug biomasės, leidžiančios praktiškai atsisakyti išorinių energijos išteklių tiek technologiniams procesams, tiek transportui.
„Esu linkęs tikėti, kad tai ir įvyks, nes kito kelio tiesiog nėra – iškastinio kuro ištekliai senka, o energijos kainos auga. Didžiausi ištekliai Lietuvoje biodujoms gaminti yra gyvulių fermose susikaupiantis mėšlas. Jau pasigirsta raginimų visą mėšlą perdirbti arba į kompostą, arba į energiją. Ir tai logiška, nes praėjęs bioreaktorių mėšlas virsta augalų dargi geriau pasisavinama trąša. Tą rodo ir mokslo tyrimai. Šiaudus paversti biodujomis sudėtingiau, tačiau naudojant tam tikrus biostimuliantus tai irgi įmanoma. Taip pat turėtume aktyviau auginti energines kultūras – daugiametes žoles, cukrinius runkelius, kukurūzus ir įvairius netradicinius augalus. Lietuvai jau seniai reikėjo užsiimti biomasės ruoša, nes nėra tvaru įsivežti nei naftą, nei medieną ar jos atliekas“, – kalba pašnekovas, atkreipiantis dėmesį, kad didžiulis Lietuvos biomasės potencialas gali būti daugiamečiai žolynai.
K. Navicko nuomone, Lietuvoje neturėtume perdėtai jautriai reaguoti į ES reikalavimą atkurti suartas pievas, nes jos – didžiulis potencialas bioenergetikai vystyti.
„Esame atlikę tyrimą ir gaminę biodujas iš kelių skirtingų rūšių žolynų. Vėliau išanalizavome visą ciklą, kiek tai apsimoka, ir gavome labai intriguojantį rezultatą – iš kai kurių rūšių žolių išgautos biodujos turėjo 6 kartus didesnę energinę vertę, negu buvo sunaudota energijos visame cikle nuo sėjos iki pat biodujų reaktoriaus“, – teigia ekspertas, besistebintis ydinga finansinės paramos schema biodujų jėgaines norintiems statyti žemdirbiams. ES bei nacionalinė parama teikiama tik tuo atveju, jei statomoje biodujų jėgainėje planuojama perdirbti mėšlą arba kitokias organines atliekas. Naudojantiesiems pievų žolę ar energiniu augalus parama nenumatyta.
„Tikrai sutinku, kad atliekos yra žaliava numeris vienas, bet niekam ne paslaptis, kad pievas ūkininkai neretai šienauja vien tam, kad gautų už tai išmokas. Vėliau žolės biomasė tiesiog pūdoma laukuose ar pamiškėse ir didina CO2 emisijas. Argi nebūtų ūkiška ją paversti biodujomis? – stebisi K. Navickas, apgailestaudamas, kad kuriant strateginius žemės ūkio planus ir finansinės paramos schemas mokslininkų nuomonės neklausiama.
„Išteklių turime. Technologijos sukurtos ir išbandytos. Savarankiškai investuoti pajėgus verslas jomis sėkmingai naudojasi. Tačiau iš politikų pusės reikia atitinkamos komunikacijos ir lankstesnių paramos formų, motyvuojančių žemdirbius aktyviai ir drąsiai imtis biomasės perdirbimo į biodujas. Priešingu atveju su žaliuoju kursu gali nutikti taip, kaip su skiepais nuo covido – teoriškai aišku, kad be jų pandemijos neįveiksime, tačiau praktikoje vakcinacijos tempai nėra tokie, kurie duotų laukiamą efektą“, – reziumuoja mokslininkas.
VDU indormacija
