Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Buvęs premjeras Saulius Skvernelis su bendražygiais paskelbė kursiantis naują partiją „Vardan Lietuvos“. Politologai sutartinai vertina, kad naujoji partija turės neblogas perspektyvas, gali atimti daug balsų iš esamų kairiųjų partijų ir patekti į Seimą. Nekeista, juk Skvernelis yra žinomas ir įtakingas politikas. Pirmosios apklausos parodė, kad ši partija galėtų rinkti iki 7 procentų balsų. Projektas tad vertas aptarimo: tiek motyvų, tiek būsimos pasaulėžiūros.
Motyvai: Įvairovė ir dotacijos
Pats Skvernelis ir jo naujosios komandos nariai visur skelbė, kad išėjo iš valstiečių frakcijos nesutapus vertybinėms nuostatoms. Visgi kelios aplinkybės verčia manyti kitaip. Pirmoji, išėjusiųjų pažiūrų įvairovė. Tiesa, kad su Skverneliu išėjo liberaliausi LVŽS frakcijos politikai, kuriems besigryninanti konservatyvi valstiečių linija nebetiko. Tačiau kartu išėjo ir keli visiškai konservatyvūs politikai, kaip Rima Baškienė ar Zenonas Streikus, kuriems – jeigu sprendimą lemtų pažiūros – kaip tik labiausiai nepakeliui būtų su Skverneliu, o ne su Karbauskiu. Nieko keista, kad jau dabar naujoje frakcijoje vieni kalba apie laisvą balsavimą vertybiniais klausimais, o pats Skvernelis priverstas tai paneiginėti. Ne pažiūros lėmė šį išėjimą.
Kitas svarbus momentas – valstybės dotacija. Pagal Kirkilo partijai praėjusią kadenciją pritaikytą naują tvarką, naujai sukurta partija gali gauti valstybės dotaciją, jeigu turi frakciją Seime. Kaip tik šia tvarka ir pasinaudos Skvernelis. Naujoji partija, jeigu bus įkurta, gaus kelis šimtus tūkstančių į metus – užtektinai, kad rinkimų biudžetais lygiuotųsi į senąsias partijas. Jeigu yra galimybė, būtų nuodėmė nepakelti po kojomis gulinčių pinigų, tiesa?
„Tautinė partija“
Komentuodamas būsimos partijos pažiūras Skvernelis teigė: „Yra pakankamai daug politinių jėgų, kurios deklaruoja kairiąsias pažiūras, bet mūsų išskirtinis dalykas bus tai, kad vis dėlto mes akcentuojame tikrai kairiosios pakraipos socialinę ekonominę politiką. Kalbant apie vertybinius pagrindus, apie valstybę, apie valstybės pagrindinius atributus, konstitucinius elementus, iš tikro, esame tautinių pažiūrų, nacionalinės valstybės šalininkai“. Nuostabu, kai politikų kalbas galima įvertinti pagal jų darbus. Tad pažiūrėkime, kiek Skvernelio politika „kairioji“ ir kiek „tautiška“.
Galima skirti tris pagrindinius, daugiausiai dėmesio žiniasklaidoje, ginčų visuomenėje ir Seime sulaukiančius politinio „tautiškumo“ aspektus: tai kalbos, istorijos ir sienų apsaugos politika. Kalbos politikoje jautriausias yra dešimtmetį keliamas asmenvardžių rašymo pasuose klausimas. Ne tik Tomaševskis, bet ir Kubilius su Kirkilu ilgai ir aktyviai mėgino „prastumti“ rašymą pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės, bet vis nesėkmingai. LVŽS atėjo į Seimą nešini TALKOS už valstybinę kalbą projektu, prie kurio patys tiesiogiai prisidėjo. Projekto esmė: pasuose palikti įrašus valstybine lietuvių kalba, bet leisti papildomų įrašų skyriuje rašyti ir kita norima kalba. Tam pritaręs Konstitucinis ir Vyriausiasis administracinis teismas, tai sėkmingai veikia Latvijoje, Lenkijai jai pastabų neturi. Tačiau būtent S. Skvernelis ėmėsi lobinti Kubiliaus ir Kirkilo poziciją, surinko beveik pusės Seimo parašus už naują projektą, pats balsavo už jį ir agitavo kitus. Skverneliui nepavyko, bet galutinis rezultatas – klausimas liko įšaldytas ir nukeltas šiai kadencijai, LVŽS per jį netesėjo savo rinkiminių pažadų.
Istorinės atminties srityje jautriausias buvo Vyčio arba kalvelės Lukiškių aikštėje klausimas. Kultūros ministerijai su Vilniaus savivaldybe stumiant A. Labašausko „kalvelę“, Seime parengtas ir pirmą balsavimą praėjo įstatymo projektas, įpareigojantis Lukiškėse statyti Vyčio monumentą ir tuo pabaigiantis ginčus šia tema. Tačiau būtent Skvernelio vyriausybė tada neformaliai užblokavo tolesnį įstatymo svarstymą, žadėdama valstiečiams išspręsti šį klausimą be naujo įstatymo. Pažadas nebuvo ištesėtas, Vyčio iki šiol nėra, tiesa, Seimo kadencijos pabaigoje visgi pavyko priimti tam įpareigojančią įstatymo pataisą. Tačiau ne dėka Skvernelio, o jam trukdant.
Galiausiai Skvernelio tautinė pasaulėžiūra atsiskleidė per Europą sukrėtusią migrantų krizę. Kai pati prisikvietusi nelegalų Angela Merkel kreipėsi į ES šalis prašydama dalintis juos pagal kvotų sistemą, Saulius Skvernelis neprieštaravo, o Dalia Grybauskaitė skubėjo sutikti. Jokios principinės kovos ir bent pasisakymo, apie Merkel politikos ydingumą iš premjero ar jo užsienio reikalų ministro nebuvo. Dar daugiau, 2018 metų gruodžio 4 dieną Seime valstiečiai, įskaitant patį Saulių Skvernelį, pritarė Lietuvos prisijungimui prie Jungtinių tautų Migracijos pakto, kuris revoliucingai trina ribas tarp legalios ir nelegalios migracijos, skelbdamas migraciją kone žmogaus teise. Skvernelio „tautiškumas“ neturi jokios išraiškos jo politiniuose sprendimuose.
„Kairiosios pakraipos ekonominė politika“
Kitas Skvernelio akcentuotas dalykas – jog partija būsianti kairioji ekonomiškai. Nors ši tezė nuolat kartojama, kairioji ši partija tikrai nebus. Skvernelio vyriausybėje finansus tvarkė visiškai neoliberalus ministras, o pats Skvernelis laikėsi stambųjį kapitalą ginančių pozicijų. Mokesčių politikoje jo pagrindinis pėdsakas buvo reforma „milijardas – milijonui“, įvedusi butaforinį progresyvumą, tačiau iš tiesų mažinusi mokesčius vidurinei klasei ir daugiau uždirbantiesiems, reikšmingai mažinusi ir taip mažas biudžeto įplaukas. Po Skvernelio pralaimėjimo prezidento rinkimuose nuo reformos atsitraukta.
Priešingai pasielgta darbo kodekso klausimu. Patekę į Seimą kritikuodami darbo santykius radikaliai liberalizuoti norėjusius socdemus, patys valstiečiai iš esmės paliko galioti socdemų darbo kodeksą, neturėjusį jokio palaikymo visuomenėje. Valstiečiai tai padarė nusiplaudami rankas, neva balsuos už tai, kam pritars Trišalė taryba. Tačiau šioje taryboje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas palaikė darbdavių atstovus ir buvo priimami darbdavių siūlomi sprendimai. Iš esmės būtent Skvernelio vyriausybė yra atsakinga už darbo kodekso liberalizavimą.
Dažnai ekonominis kairumas ir „jautrumas“ siejamas su didinamomis pensijomis, ką Skvernelis iš tiesų darė. Tačiau tai ne pažiūrų, o sveiko proto klausimas. Jeigu šalyje yra skurstantis pensininkų sluoksnis, o biudžete užtenka pinigų, didinti pensijas yra savaime suprantama nepriklausomai nuo pažiūrų, išskyrus nebent socialdarvinistines, kaip Andriaus Kubiliaus. Sauliaus Skvernelio valdyme nebuvo nieko kairiojo ekonomiškai.
Apibendrinimas
Saulius Skvernelis klaidina visuomenę, kalbėdamas apie būsimos partijos pažiūras. Klaidina, nes žino, kad jo rinkėjai nori tai girdėti. Lietuvos visuomenė konservatyvi vertybiškai ir kairioji ekonomiškai. Saulius Skvernelis – priešingai – gana kairysis vertybiškai ir liberalus ekonomiškai. Jo rinkėjų bazė, žiūrint į prezidento rinkimų rezultatus, yra daugiau senjorai, mažiau uždirbantys asmenys, sovietmečio besiilginti (Sniečkaus „tautinį komunizmą“ galimai idealizuojanti) visuomenės dalis. Jiems ir skirta ši pasaka, apie kairiąją, bet tautišką partiją.
