Šokėja, choreografė ir šokio pedagogė Birutė Letukaitė įsitikinusi, kad Kaunas, jau kartą išgyvenęs aukso amžių, gali ir vėl tapti moderniu, kultūrines madas diktuojančiu miestu. Pokalbis su šokio teatro „Aura“ įkūrėja ir vadove – apie kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria daugelis šiuolaikinio šokio kūrėjų, ir įkvėpimo šaltinius, slypinčius kiekviename žingsnyje.
„Auros“ trupėje daug šokėjų iš užsienio. Kaip tarptautiškumas prisideda prie „Auros“ stiliaus formavimosi? Ir ko paprastai reikalaujate iš savo šokėjų?
Žinoma, geras kūno paruošimas – labai svarbus. Šokėjas privalo puikiai valdyti savo darbo instrumentą – kūną. Tačiau jei yra tik tobulas kūnas, kuriame nėra asmenybės, man jis visiškai neįdomus. Kūno ir vidaus sintezė – labai retas atvejis. Mano nuolatinė užduotis – ištraukti iš šokėjo jame slypinčią gilumą. Vieni pasiduoda to neišmokę, kiti besimokydami išauga. Kiekvienas žmogus skirtingas, todėl vieniems tam reikia mažiau, kitiems daugiau laiko. Tačiau jei žmogus pasižymi vidinėmis pajautomis ir neturi kvailų įsitikinimų, kad viską galima daryti tik vienaip ar kitaip, jis pats ieško savo išraiškos.
Trupės tarptautiškumas, be jokios abejonės, keičia trupės veidą. Pirmiausiai, jau vien išoriškai atsiranda kitos spalvos, kuomet trupėje šoka japonai, korėjiečiai ar meksikiečiai. Jų genuose įrašyti veido ir kūno bruožai, laikysena, temperamentas. Prie to dar prisideda kultūrinės patirtys, mąstymo skirtumai. Taigi, kūrybiškumo diapazonas labai išsiplečia, kuomet kūrybinį procesą papildo žmonių, iš skirtingų pasaulio kampelių, patirtys. „Auros“ veidą formuoja ir išbaigia teatro repertuaras, už kurį esu atsakinga.
Taip pat be jau įprastos teatrinės kūrybos, pradėjome naują veiklą. Sukurta platforma „Ant „Auros“ batuto“, kuri skirta pradedantiems choreografams. Buvusieji ir esami „Auros“ šokėjai, turintys ambicijų tapti choreografais, čia gali išbandyti savo galimybes. Jiems patikime „Auros“ trupės šokėjus, su kuriais gali ieškoti ir reikšti savo idėjas, kurdami spektaklius.
Ieškote išraiškos įvairovės. Iš kur semiatės jiems įkvėpimo? Kodėl savo spektakliams renkatės netradicines erdves?
Man patinka atsirasti erdvėse, kurios tradiciškai nepritaikytos šokiui, patinka bendradarbiauti su kitais menininkais, ieškoti kitokios kūno išraiškos, rasti sprendimus iš nepatogių padėčių, susidūrus su neįprastais muzikiniais garsais ar erdve, ar su kito menininko idėja, kuri atrodo sunkiai įgyvendinama. Meniniai iššūkiai mobilizuoja, todėl reikia rasti sprendimą čia ir dabar. Toks mano kūrybinis adrenalinas.
Temos kūrybai gimsta įvairiai: pamačius judesį repeticijų salėje, formą, išgirdus muziką. Kartais gali įkvėpti neįprastai einantis žmogus ar keista poza gulintis benamis, nuo vėjo lūžtančios šakos ar tautinės juostos, mūsų visuomenės ir socialinės problemos, kurios mane ypatingai sujaudina. Inspiruoti gali bet kas, nuo pačių šiuolaikiškiausių menininkų darbų iki pačių archaiškiausių, tokių kaip austinės tautinės juostos, kurios tapo įkvėpimo šaltinių choreografiniams raštams scenoje spektaklyje „Godos“. Kartais idėją pagimdo erdvės. Savo eilės laukia ypatingo susikaupimo vietos – bažnyčios, kur įsivaizduoju sakralinės muzikos ir judesio jungtis.
Kokia yra Kauno aura?
Nežinau, kodėl, bet Kaunas daugelio akimis turi neigiamą atspalvį, neretai yra pašiepiamas. Neigiamas Kauno įvaizdis susiformavo dar sovietmečiu ir ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu, kada mieste pasirodė berniukai su treningais. Nors jų buvo ir kituose miestuose.
Nepaisant to, mes turime turtingą tarpukario Kauno istoriją, kuomet iš carinės provincijos miestelio Kaunas tapo Europos miestu, savo architektūra, menais, inteligentija ir menininkais nenusileidžiančiu likusiai Europai. Ne veltui šis periodas vadinamas aukso amžiumi, nes visi nešė savo talentus į Kauną, kaip bitelės neša medų į avilį. Dabar mes turime galimybę, lyg nuo batuto, atsispirti antrajam šuoliui. Tikiuosi, kad Kaunui tapus kultūros sostine, galėsime formuoti ypatingo miesto įvaizdį – pilną gyvybės, jėgos ir energijos. Meno ir kultūros dėka galime sukurti veržlaus, dinamiško, ieškančio miesto veidą.
Ko palinkėtumėte Kaunui kaip projekto „Kaunas 2022“ ambasadorė? Kaip miestas galėtų pasikeisti?
Norėčiau, kad mes eitume viena, o ne atskiromis vagomis, kurios niekada nesusijungia. Norėčiau, kad turėtume viziją. Taip pat kad miesto finansus valdantys žmonės būtų šviesūs ir intelektualūs, matytų, ko reikia miestui, kad šis būtų patrauklus ne tik jame gyvenantiems, bet ir į jį atvažiuojantiems. Taip pat palinkėčiau lygiuotis į geriausius Europos, pasaulio pavyzdžius, įsiklausyti į profesionalų nuomonę. Mano miesto idealas yra Niujorkas – taip pat antras pagal dydį miestas šalyje. Tačiau jis yra pats puikiausias ir įdomiausias miestas, į kurį nori atvažiuoti visi. Sakoma, kad yra Amerika ir yra Niujorkas. Tegul Kaunas tampa Lietuvos Niujorku.
Remio Ščerbausko nuotr.
