Klausimai, kaip gimė Visata, kas ją sudaro ir kaip joje atsirado įvairios gyvybės formos, matyt, domina ne vieną. Domina tai ir mane. Galbūt todėl, apsilankiusi Aušros Vaitkūnienės parodoje „Gamtos gurmano kabinetas“, vykstančioje „Meno parko“ galerijoje, Kaune, likau maloniai nustebinta. Ir turbūt žodis „nustebinta“ būtų kiek silpnokas apibūdinti visa tai, kas dėjosi mintyse, žvalgantis po „Gamtos gurmano kabinetą“.
Parodoje „Gamtos gurmano kabinetas“, kurią pati A. Vaitkūnienė įvardija ne „paroda“, o „kabinetu“ (todėl šiame straipsnyje vis šmėžuos sąvokos „paroda“, „kabinetas“, „paroda-kabinetas“), dėmesys yra skiriamas menininkės pastebėjimams, mintims ir jausmams, kuriuos jai suteikia gamta bei pasaulis. Tai paroda-kabinetas, kuris, rodosi, įgavo trimatį vaizdą – tarsi nuo užrašų knygos iškilę vaizdai tapo materialiais kūnais. Tokį eskizišką parodos-kabineto įspūdį patvirtino ir kuratorinis aspektas – nuo vienos temos gana greitai peršokama kitos link, tarsi čia pat mintį būtų nutraukusi kita, galbūt kur kas svarbesnė, o gal netiesiogiai papildanti pirminę. Parodos-kabineto anotaciją-pristatymą rašė pati menininkė, o tai tik dar labiau pabrėžia, kad šią parodą reikia skaityti kaip užrašus – nepurkštauti, kodėl vienos temos vystomos labiau nei kitos, nesivadovauti tradicinės parodos sprendimo būdais ir būnant parodoje ją ir suvokti, paradoksalu, tačiau, ne kaip parodą, o kaip kabinetą – menininkės A. Vaitkūnienės minčių ir interesų kabinetą. O ir, sakyčiau, netgi patartina šioje parodoje matomus objektus mintimis asocijuoti su savo asmeninėmis patirtimis.
Visų pirma, šioje parodoje-kabinete A. Vaitkūnienė kažkokiu stebuklingu būdu, kurį dažniausiai tik kūrėjai ir težino, sugebėjo mintimis mane, kaip parodos lankytoją, nukelti į praeitį. Praeities dulkėmis atsiduodantis B. Voroncovo-Veljaminovo astronomijos vadovėlis XI klasei, gulintis ant tokio pat praeitimi pažymėto stalelio, nukelia mane į palėpę, kuomet nebeturėdama ką skaityti, pradėjau sklaidyti būtent šią knygą. Tuo metu man buvo gal vienuolika. Šalia šio vadovėlio menininkė parodos lankytojams pateikia ir juodą gaublį, kuriame nėra nieko kito, išskyrus platumos ir ilgumos juostas. A. Vaitkūnienė atverčia astronomijos vadovėlio skyrių, kuriame rašoma apie Mėnulį. Pateikiamoje iliustracijoje vaizduojama Žemės planeta – tai juodas apskritimas, su tomis pačiomis platumos ir ilgumos juostomis, kurios yra ir šiame gaublyje, o aplink planetą iliustruotas Mėnulio judėjimas, jo fazės. Pasitelkdama juodą gaublį, parodos autorė eskizui-iliustracijai suteikia materialumą. Šia instaliacija yra kalbama apie Mėnulį ir tai, kaip šis palydovas daro įtaką mūsų planetai ir joje esančioms gyvybės formoms. Kad ir grybams. Šalia šios parodos-kabineto dalies A. Vaitkūnienė rašo: „Mokslininkai <...> pastebėjo tendenciją, kad grybų augimui turi įtakos <...> ir Mėnulio fazės.“ Apie grybus iš vaikystės pamenu tik tai, kad jų niekada nemėgau.
O štai vilkolakius, apie kuriuos menininkė taip pat kalba parodoje, mėgstu. Ypač tą, matytą filme, kurį režisavo Mike’as Nicholsas, o pagrindinį vaidmenį atliko Jackas Nicholsonas. Filmą mačiau, kuomet man buvo septyniolika metų. Puikiai tą pamenu, kadangi filmą žiūrėjau per gimimo dieną. Parodoje-kabinete A. Vaitkūnienė teigia, kad „tik vyrai gali pasiversti į vilkolakius“, ir pateikia net aštuonis virsmo būdus (keistai numeracijoje pradangindama 7-ąjį numerį): 1) magijos keliu; 2) kai kas nors prakeikia; 3) įkandus vilkolakiui; 4) jei vienas iš gimdytojų – vilkolakis; 5) suvalgius vilko smegenis; 6) atsigėrus vandens iš vilkolakio pėdos įspaudo žemėje arba atsigėrus iš to paties telkinio, kuriame gėrė vilkų gauja; 8) nešiojant drabužius, pasiūtus iš vilko kailio; 9) gimus šv. Kalėdų išvakarėse.
Nuo grybų ir vilkolakių kabinete pereinama prie medaus, bičių ir meškų. Menininkė eksponuoja tuščius bičių korius ir iš sudžiūvusių augalų sukurtą mažo meškiuko galvą. Šalia rašo apie tai, ką reiškia sapnuoti mešką. Niekada meškos nesapnavau. Tačiau ją galėjo sapnuoti kiti parodos lankytojai. Kadangi meška nebuvo mano prioritetas, nuo jos greitai atsiribojau ir priėjau prie tuščių korių. Mąstau, kiek tranų žuvo pasibaigus medunešiui, kuomet buvo išvaryti iš avilių. Mąstau ir apie nemiegančias bites darbininkes. Ir mąstau apie saldų medų. Ši parodos dalis nukelia į mano dvidešimt trečiuosius metus, kuomet geriausia draugė dovanų atvežė kelis kilogramus korinio medaus.
Truputį apsimelavau, sakydama, kad nemėgstu grybų. Nemėgstu tik miško grybų, o meduolinius grybukus net ir labai mėgstu! Tokių keptų saldžių grybų gausą menininkė pateikia šiame kabinete. Jų daug ir jie gražūs, ir tai yra musmirės. Parodos autorė puikiai žaidžia išvaizdos ir vidaus paradoksaliomis sąsajomis, kuomet išorė nurodo nuodingą musmirę, tačiau protas puikiai žino, kad tai yra meduoliniai grybai. Matyt, kažkas iš parodos lankytojų visgi pabijojo šio akivaizdaus fakto ir nugramdė baltu glaistu aplietą musmirės kotelį, siekdamas įsitikinti musmirės kulinarine išmone sukurtu vidumi. O apžiūrėdama šias meduolines musmires mintimis grįžtu į praėjusių metų Kaziuko mugę ir kalnus tokių keptų grybų ant prekystalių.
Iš tiesų ši A. Vaitkūnienės paroda net nėra paroda – tai į kitą vietą perkeltos menininkės dirbtuvės. Anot pačios kūrėjos, tai buvo padaryta tam, kad būtų galima bendrauti, kalbėtis ir juokauti. Manau, kad tai puikiausiai ir pavyko. Mane ši paroda kilnojo nuo vienų prisiminimų link kitų.
Ir negalima nepaminėti kelių svarbių šios parodos-kabineto detalių. Parodą papildė ne tik A. Vaitkūnienės eskizai, piešiniai, tekstai, tačiau ir įvairios instaliacijos: didžiulė medžio šaka, su Mėnulio gaubliu viduryje; kruopščiai stiklainiuose ir buteliukuose, kai kur net specialiame skystyje, laikomi grybai; gyvūnų kaukolės; kailiai. Ir visa tai eksponuojama ant samanomis apžėlusių lentų, senų kėdžių ir stalų, kurie šiam A. Vaitkūnienės kabinetui suteikia keistą ne tik parodos, kabineto, perkeltų menininkės dirbtuvių, bet ir asmeninių prisiminimų bei kylančių naujų minčių vaizdą.
Viskas pinasi tarpusavyje – menas tampa palydinčiu tarnu, kuomet reikia kalbėti apie pasaulio pradžią ir tolimesnę jo eigą, o tuo pat metu tampa ir karaliumi, kuomet kalbama apie to paties pasaulio kultūrinį išsivystymą. Parodoje „Gamtos gurmano kabinetas“ menininkė A. Vaitkūnienė apie šią painiavą ir sugebėjo papasakoti.
A. Vaitkūnienės paroda „Gamtos gurmano kabinetas“ Kauno „Meno parko“ galerijoje (Rotušės a. 27) veikia iki kovo 3 d.
www.kamane.lt informacija
