Neseniai iš fronto atėjo istorija, kurią privalo išgirsti kiekvienas Lietuvos generolas, politikas ir karo mokymo centro vadovas.
Rusas paklausė paimto į nelaisvę ukrainiečio: „Jūsų mažai, o jūs kažkaip laikote frontą. Kodėl jums taip sekasi?“
Ukrainietis atsakė šaltai ir žiauriai tiksliai: „Jūs į frontą vežate KamAZ’ais faršą. O mes – dronus.“
Tai ne anekdotas. Tai šiandienos karo matematika.
Ukrainos fronte nuostolių santykis vidutiniškai siekia 1:5 Ukrainos naudai, o kai kuriuose ruožuose – ir gerokai daugiau. Rusija kasdien praranda 1000–1500 karių. Per parą abi pusės paleidžia iki 6500 dronų, tačiau kokybe, inovacijomis ir efektyvumu ukrainiečiai priešą lenkia. Viename kvadratiniame kilometre šturmo veiksmų vidutiniškai žūsta 250–350 okupantų. Ir svarbiausia: 90 proc. rusų nuostolių – dronų darbas. Ne mano prasimanymas. Tai skaičiai iš ginklo brolių, kurie kasdien kariauja įvairiose fronto atkarpose ir padaliniuose.
AŠ MAČIAU TAI SAVO AKIMIS.
Mačiau, kaip vienas gerai paruoštas FPV drono operatorius per dieną sunaikina daugiau priešo technikos ir gyvosios jėgos nei visa senosios mokyklos kuopa su tankais ir artilerija. Mačiau, kaip moderniausia šarvuota technika per 20–30 sekundžių virsta degančiu metalo laužu nuo vieno pigaus drono su RPG užtaisu. Ir tuo pačiu metu matau, kaip mes – Lietuva, NATO, Vakarai – vis dar skęstame pavojingoje praeities iliuzijoje.
MES RUOŠIAMĖS NE TAM KARUI.
Mūsų šarvuota technika buvo kuriama prieš dronų erą, kai danguje nebuvo tūkstančių vienkartinių kamikadzių. Jokios adekvačios apsaugos nuo FPV – nei tinklų, nei „mangalų“, nei elektroninės kovos priemonių, kurios realiai veiktų masinio antskrydžio sąlygomis. Mes iki šiol mokome karius patrulių kursuose, snaiperių kursuose, išgyvenimo kursuose. Gražu ant popieriaus. Gražu YouTube. Bet 2025–2026 metų kare tai gryna savižudybė. Tai tas pats faršas.
Taip, kažkas juda. Atsirado dronų mokymo centrai, kažkas pradėjo kalbėti apie FPV integraciją. Bet kiek tam reikia „pistonų“? Kiek reikia tapti toksišku, nepatogiu, įkyrėti generolams, politikams ir biurokratams, kad pagaliau sistema pajudėtų? Kiek dar reikia rašyti, šaukti ir reikalauti, kol kažkas supranta akivaizdų faktą: klasikinis karas baigėsi. Tankai ir lengvi šarvočiai nebėra karaliai. Karalius dabar – dronas, kurio kaina keli šimtai eurų, o naikinamoji galia – kaip bataliono.
Vedant užsiėmimus dažnai pasakoju apie dviejų tipų savanorius, kurie išaugo skirtingose subkultūrose.
Holivudas – tai praktiški genijai, „gerėčiai“, kurie laužo taisykles ir amžinai galvoja: „diedai, davai ką nors jobinam“. Mosfilmas – tai amžini didvyriai po mirties. Ten Vanka savo kūnu uždengia kulkosvaidžio lizdą, vaizdas epinis, o naudingumo koeficientas – nulinis. Gražu kinui – didvyris po mirties. Mirtina kariuomenei.
Mes, veteranai, esame tie nepatogūs. Mus kai kas net FSB agentais vadina. Bet mes rašome tuos „pistonus“ ne todėl, kad norime pakenkti. Mes nenorime, kad mūsų broliai taptų tais gražiais Mosfilmo didvyriais po mirties. Mes norime, kad jie būtų profesionalūs, šaltakraujiški žudikai. Kad jie naikintų priešą efektyviai, pigiai ir masiškai – ir grįžtų gyvi namo.
Jei Lietuva rimtai ruošiasi galimai konfrontacijai su Rusija – o ji ruošiasi – privalome mesti visas senas doktrinas į šiukšlyną. Privalome mokytis ne iš 2020-ųjų ar net 2022-ųjų vadovėlių. Privalome mokytis iš Ukrainos fronto 2025–2026 metų realybės.
Dronų masinė gamyba. FPV operatoriai. Elektroninis karas. Autonominės sistemos. Dirbtinis intelektas, gynybinės linijos, minų laukai. Štai kur turi tekėti pinigai, dėmesys ir mokymai. Kitaip mes patys tapsime tuo faršu, kurį veš MAN’ais į savo pačių frontą. Laikas nustoti savęs apgaudinėti. Laikas nustoti ruoštis praeities karui. Laikas keistis. Kol dar ne per vėlu.
Pagarbiai, jūsų Diedas
