Praėjusį sekmadienį buvo Gerojo Ganytojo šventė. Teko ją sutikti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Belaukdama Mišių atkreipiau dėmesį į porelę: vaikinas buvo su gausiai runomis ištatuiruotomis rankomis.
Rasa Čepaitienė
Prisiminiau, kad krikščionybė tatuiruočių nepalaiko (anksčiau maniau, kad jas visiškai draudžia, bet pasidomėjusi su DI supratau, jog ne visai – labiau netoleruojami pagoniški, pavyzdžiui, runų, ar satanistiniai simboliai). Vis dėlto neteko girdėti, kad koks kunigas būtų iš Bažnyčios mokymo perspektyvos komentavęs šią šiandien itin išplitusią madą.
Matydama negausiai į pagrindines dienos pamaldas besirenkančius panevėžiečius, mąsčiau apie tai, kad Bažnyčios tarnai šiandien itin retai pasisako aktualiais, visuomenei rūpimais klausimais.
Todėl tikintiesiems vis sunkiau tenkintis nuo jų gyvenimų tolstančiais senovės žydų istorijos epizodais, nagrinėjamais vangiuose salsvokuose pamoksluose, dažniausiai suvedamuose į raginimus laikytis abstraktaus gėrio.
Visa tai – kartu su vis labiau tuščiaviduriais virstančiais ritualais, kurie nebepaliečia nei širdies, nei juolab intelekto – ima priminti vėlyvojo sovietmečio visuomenę: tikėjimas komunizmu jau buvo išsikvėpęs, tačiau jį vis dar reikėjo imituoti, uoliai kartojant ceremonijų ir retorikos mantras.
Šiandien gerieji ganytojai, išskyrus vieną kitą, stengiasi nieko neužkabinti, kad nesukeltų tikinčiųjų ir juolab žurnalistų – šių laikų moralės ir nuomonių arbitrų – pasipiktinimo0
Dvasininkui, kuris, kaip ragina Evangelija, kalbėtų nepatogiai, gyventi tampa… nepatogu.
Ypač jei gyvenimas pagal Kristaus mokymą ir sąžinę gresia (realia ar įsivaizduojama) vyskupo nemalone, galinčia baigtis tremtimi į kokį nors Dievo užmirštą užkampį.
Vienas mano pažįstamas kunigas yra prisipažinęs, kad to bijo „kaip velnias kryžiaus“, nors tyliai piktinasi kolegų piktnaudžiavimu ir veidmainyste, bet nedrįsta to įvardyti garsiai.
Tik ar jie beturės sau tinkamą pamainą –nestokojančią įžvalgos, tvirtybės ir narsos?
O juk dar visai neseniai nei viešosios nuomonės pasmerkimas, nei perkėlimas į provincijos parapiją, nei reali kalėjimo bausmė ar net fizinis susidorojimas neišgąsdindavo kai kurių mūsų dvasininkų.
Jie buvo pasiryžę ne tik gyventi autentišku tikėjimu, bet ir neatsiriboti nuo savo laikmečio problemų – ypač tų, kurios kilo iš antikrikščioniškos pasaulėžiūros ir veidmainiškos anuometinės valstybės laikysenos, „ant popieriaus“ lyg ir garantavusios tikinčiųjų teises bei laisves, o praktikoje jas nuolat paminančios.
Todėl tie gerieji ganytojai, kurie, kaip Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ar kunigas Robertas Grigas, nepritrūko drąsos sovietmečiu atsiliepti į to meto dvasinius iššūkius, jos nepritrūksta ir šiandien – naujų, ne mažiau grėsmingų laisvei ir žmogaus orumui iššūkių akivaizdoje.
Nepaisant demagogijos ir atvirų išpuolių iš aktyvistų, kurie savo retorika vis labiau primena anuometinius politrukus ir, regis, yra įtikėję savo teisuoliškumu bei nebaudžiamumu. Nes, pasirodo, „demokratija“ ir „laisvas žodis“ turi galioti tik jiems, bet jokiu būdu ne jų oponentams.
Tokie ganytojai yra lyg druska mūsų prėskai, vis labiau į naują ideologinę tironiją panyrančiai visuomenei. Tik ar jie beturės sau tinkamą pamainą –nestokojančią įžvalgos, tvirtybės ir narsos?
