Sveiki, mano vardas Rimgailė, man septyniolika. Noriu papasakoti jums apie savo gyvenimo dietą. Šį kartą ji nebus stebuklinga ar žadanti kokių fantastiškai pozityvių rezultatų. Ji nežadės jums laimės. Aš badavau, kol nebegalėjau pajudėti.
Susidaryti neigiamą nuomonę apie save nėra sunku. Nekęsti savęs – dar lengviau. Ypač vaikystėje ir paauglystėje. Žiūri į veidrodį, spoksai į savo kūną… „Blemba, kokia aš bjauri, kas negerai su mano šlaunimis?“
Kartais taip gali atrodyti, tačiau tai niekada neprasideda iš niekur. Net ir po visko, galvojant iš kur ši neapykanta sau, atmintyje šmėsteli keli prisiminimai.
Pamenu, gal šeštoje klasėje sėdėjau stadione su keliomis draugėmis ir keliais klasiokais. Staiga vienas iš vaikinukų įsimeigia pirštu į mano koją, ją pačiupinėja ir sako: „Rimgaile, kodėl tavo kojos tokios storos?“
Tą akimirką išraudau. Nežinojau ką atsakyti. Kažką kvailai sumikčiojau… Iš kur man žinot kodėl mano kojos storos? Iki tol niekada apie tai nepagalvojau. „Kodėl jam išvis rūpi? Tai ką, aš niekada nebepatiksiu vaikinams? Bet pala, jeigu jis taip galvoja, tikriausiai ir visi kiti tai taip pat pastebi“ – galvojau tada eidama namo.
Dabar save išvadinčiau kvaila, kad išvis ėmiau į galvą. Kam rūpi kažkokio paiko berniūkščio nuomonė? O tada man rūpėjo… Ir ne jo vieno.
Mano tėvai niekada nebuvo susituokę. Retkarčiais eidavau aplankyti tėčio, gyvenančio netoliese. Atsimenu, kad jam visuomet kliūdavo mano išvaizda. Kliūna ir iki dabar. Kartą jis paskambino mano mamai pasakyti, kad aš turiu ligą. „Aš jam tokia bjauri, kad atrodau ligota.“ – tada pagalvojau. Paauglei, kuri ir taip nemoka mylėti savęs, tai girdėti nebuvo paguoda.
Mano tėvo skaudus atvirumas yra jo amžiaus pasekmė. Na… Bent jau aš taip galvoju. Pamenu vasaros dieną, kai mudu su broliu buvome jo aplankyti. Brolis padėjo jam su darbais, aš nusprendžiau pasėdėti ant saulės, juk šilta! Tėvas kaip iš giedro dangaus šovė: „Tu panašėji į faršo gabalą, fui.“
Tą dieną grįžusi namo verkiau, kol paskaudo šonus. „Kodėl aš tokia bjauri? Kodėl aš tokia stora? Po velniais, kodėl su manim viskas negerai?!“ – mano galvoje sukosi mintys.
Suvokiu, kad skambu kaip moteris veltui besiskundžianti vyrų užgauliais pasakymais. Tuo metu, niekam nieko nesakydavau. Niekada neleidau suprasti artimiems žmonėms, kad man skaudu. Aš tiesiog pasilaikydavau tai sau. „Praeis.“ Taip mane mokė mama.
Netrukus mano gyvenime atsirado dietos. Kalorijų skaičiavimas, maisto atrinkimas, riebalų, angliavandenių ir proteino kiekis kiekviename menkame maisto produkte.
Tai prasidėjo nekaltai – pagalbai tiesiog parsisiunčiau programėlę. Ji sekė mano svorį, mano suvalgomas kalorijas ir kasdienį „goal“. Tas tikslas buvo 1500 kalorijų per dieną. Jeigu pavykdavo suvalgyti mažiau, jaučiausi be galo laiminga.
Vis dar pamenu, kaip paranojiškai skaičiuodavau visko kalorijas. „Vienas obuolys turi 52 kalorijas… Avižinė košė turi turi 372 kalorijas… kramtomoji guma – 11 kalorijų…jeigu perpjausiu per pusę…” – tokios buvo mano mintys visą parą.
Buvau nusistačiusi tikslų laiką kada valgyti. Valgyti. Nevalgyti. Valgyti. Viskas apie ką galvojau buvo (ne)valgymas. „Dabar tu būsi liekna. Tu būsi graži. Tu būsi kažko verta.” – per ašaras ir pilvo skausmus naktimis kartodavau sau.
Šalia dietų buvo ir YouTube vaizdo įrašai. Žiūrėdavau kaip greitai numesti svorio, ko nevalgyti, koks valgis skatina virškinimą, badavimo ir anoreksijos istorijas… Kaip badauti ir tai iškęsti. Aš spoksojau į anoreksikes ir jas garbinau. Galvojau… Juk ir aš galiu būti tokia! Juk galiu! Galiu būti LIEKNA!
Mano suvalgomo maisto kiekiui kasdien mažėjant, priėjau savo gyvenimo dietą: beveik dvi savaites nieko nevalgiau. Na, žinoma, gėriau vandenį ir kartkartėmis užkąsdavau batono. Buvau tuščia. Buvau tuščia, bet mano savivertė – pilna. Žiūrėdavau į veidrodį ir save girdavau. Girdavau save už tai, kad susilaikau nuo valgymo. Girdavau save už tai, kad lieknėju. Už tai, kad per savaitę numečiau 4 kilogramus. Buvau tuščia, o ta tuštybė mane užpildė. Jei anksčiau jausdavau gėdą išeiti iš namų, dabar jaučiau pasididžiavimą. Valgiau orą ir juo mėgavausi.
Atsimenu paskutinę dieną. Galvojau, kad numirsiu. Atsikėliau labai anksti. Mano galva spengė, rodės visas kambarys sukasi. Akyse stojo migla, negalėjau sufokusuoti savo žvilgsnio. Negalėjau pajudėti. Jaučiausi ir tuščiavidurė ir sunkiausia pasaulyje tuo pat metu. Žliumbiau kaip kūdikis. Galvoje sukosi mintys tarp dar didesnės neapykantos sau ir tarp instinkto išlikti. Kaip klipata nusigavau iki virtuvės, atsigėriau vandens. Suvalgiau obuolį. Galvojau, kad išvemsiu visus vidurius.
Tą dieną neišsėdėjau pamokose. Vidury matematikos pradėjau kaupti ašaras. Jaučiau, kad tuoj apalpsiu ir išverksiu visą vandenyną. Svyruodama nuėjau prie mokytojos. „Mokytoja… man baisiai skauda pilvą..” – pasakiau jai. Ji sunerimo ir išleido mane pas seselę.
Sėdėdama seselės kabinete nebesusilaikiau. Apsižliumbiau ir net neprašyta jai viską papasakojau. Apie tai, kad nieko nevalgau, kad mama nežino. Paprašiau paleisti namo. Pasakiau, kad noriu valgyti. Kukčiojau ir dusau po savo ašaromis. Man buvo gėda. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia silpna ir bejėgė. Jaučiausi taip, lyg ir galėčiau toliau tęsti, toliau save kankinti. Tačiau kažkas manyje pasakė, kad tai turi baigtis. Grįžus namo išsipasakojau mamai. Iki nakties dar žliumbiau, tik šį kartą jau pavalgiusi.
Ateinančią savaitę stengiausi neišvemti visko, ką suvalgiau. Negalvoti apie (ne)valgymą buvo sunku… Pasveikti visada yra sunkiau nei susirgti. Net ir po visko man prireikė daug laiko suvokti, kad tai buvo kvaila iliuzija. Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, badavimas užpildė kažką, ko man trūko.
Dabar praėjo jau šiek tiek daugiau nei metai. Per visą tą laiką aš du kartus atkritau. Leidau ir vėl sau apie tai galvoti, vėl nevalgyti, vėl vertinti save pagal suvalgytų kalorijų kiekį. Vis dar nemėgstu žiūrėti į veidrodį. Jame matau kažką kitą, bet ne save. Iki dabar dažnai šlykščiuosi tuo, ką jame pamatau, nors ir suprantu, kad daug ką išsigalvoju. Esu 171 cm ir sveriu 64 kilogramus, kas yra visiškai normalu, esu sveika paauglė. Tačiau ši neapykanta sau.. Ji kaip kokia didžiulė įsisenėjusi karpa įsišaknijo manyje.
Būna dienų, kai ji mane apleidžia ir duoda laiko pasidžiaugti gyvenimu. Pastaruoju metu ji tai daro vis dažniau. Šiuo metu mane supa nuostabiausi mano pažinti žmonės. Manau, jog būtent jie yra pagrindinė priežastis, kodėl aš vis labiau išmokstu mylėti save.
Prie mano pasitikėjimo savimi ir savivertės daug prisidėjo saviraiška ir įvairi veikla. Pradėjau dalyvauti Erasmus+ projektuose. Suradau palaikančią ir mylinčia šeimą iš daugelio skirtingų pasaulio valstybių, kuriai esu skolinga už viską, kas šiandien esu.
Po kelių projektų supratau, jog noriu būti toks žmogus, kuris suteikia kitiems pasitikėjimo savimi. Noriu būti ta, kuria kiti pasitiki, prie kurios jie gali būti savimi. Savo laimės pradėjau siekti bandydama kitus padaryti laimingais. Mano istorija dar nesibaigė. Manau, kad vis dar bus kartų kai atkrisiu. Bus dienų, kai savęs nekesiu smarkiau už bet ką pasaulyje.
Žinau, kad Lietuvoje ir pasaulyje yra daug tokių žmonių. Norėčiau jums priminti Glennon Doyle Melton žodžius, kurie pakelia mane, kai aš atkrentu: „Progresas po kažko traumatiško nėra linijinis. Nėra taip, kad mes iš karto nueinam nuo nesveiko iki sveiko, nuo nesėkmingo iki sėkmingo. Manau, kad visa tai yra kaip ratas. Mes tiesiog sugrįžtam prie to paties skausmo ir tos pačios vienatvės. Tiesiog kiekvieną kartą sugrįžus, esame stipresni eiti toliau.”
Rimgailė (autoriaus prašymu jo vardas buvo pakeistas, amžius ir istorija – tikra)
Jeigu esate paauglys ir norite pasidalinti savo istorija – siųskite savo išgyvenimų laiškus el.paštu jaunimas@kaunieciams.lt
Dalindamiesi tokiomis istorijomis siekiame šviesti visuomenę apie įsišaknijusias problemas ir palaikyti jaunimą, kad jie yra ne vieni. Išsikalbėjimas – geriau už tylą ir skaudžių patirčių užlaikymą savyje.
Jei susidūrei su sunkumais, nesutari su draugais, tėvais ar mokytojais, patiri prievartą, patyčias, jautiesi vienišas ar nori su kuo nors pasitarti – skambink į „Vaikų ir jaunimo liniją“ nemokamu telefono numeriu 116 111;
Nebūk vienas.
