Balandžio 27 d. 9 val. vyks doc. dr. Juozo Jasaičio vardo suteikimo VU Kauno fakulteto XV auditorijai iškilmės. Lietuvių filologijos katedra kviečia į renginį visus, saugančius šviesų docento humanitarinių mokslų daktaro Juozo Jasaičio atminimą.
Daugelis mūsų fakulteto alumnų Juozą Jasaitį pirmiausia prisimena kaip itin jautrų ir gerą žmogų, dėmesingą pedagogą ir puikų lietuvių literatūros mokslininką bei stropų dėstytoją, kuris ilgus metus skirtingiems kursams dėstė nemažai disciplinų, kaip antai, bakalaurams – „Literatūros mokslo įvadą“, „XIX amžiaus lietuvių literatūrą“, „XX amžiaus pirmos pusės klasikinė lietuvių literatūrą“, „Literatūrologijos praktikumą“, magistrams – „Lietuvių rašytojų estetinę mintį“, vadovavo daugeliui bakalauro ir magistro darbų Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete.
Šio fakulteto lituanistai prisimena ir Juozo Jasaičio savanorystę – laisva valia organizuotas vasaros literatūrines savišvietos ekspedicijas rašytojų gyvenimo ir kūrybos takais.
Juozo Jasaičio gyvenimo kelias
Mūsų dėstytojas gimė 1930 metais, Tauragės rajone, vasario 17 dieną. 1937–1940 metais mokėsi Dauglaukio pradinėje mokykloje, toliau 1944–1951 metais mokslus ėjo Tauragės vidurinėje mokykloje. Meilė lietuvių literatūrai 1951 metais Juozą Jasaitį atvedė į tuometį Vilniaus Pedagoginį institutą, kurį būsimasis mokslininkas sėkmingai baigė 1955 metais.
Juozo Jasaičio mokslininko kelias neatsiejamai susipynė su pedagoginės ir administracinės veiklos takais. 1955–1961 metais jis mokytojavo Laukuvos vidurinėje mokykloje, buvo paskirtas šios įstaigos mokymo dalies vedėju. 1961–1962 metais Jasaitis tapo Dauglaukio aštuonmetės mokyklos direktoriumi. 1962–1964 metais Juozas Jasaitis buvo ŠPI Kauno vakarinio skyriaus vedėju, vyriausiuoju dėstytoju.
1964 metais Juozas Jasaitis įstojo į Vilniaus universiteto aspirantūrą, parašė ir sėkmingai apgynė disertaciją apie savo mėgstamiausios rašytojos – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą ir kūrybą. 1966–1972 metais Jasaitis dirbo VU Kauno vakarinio fakulteto vyriausiuoju dėstytoju, 1969–1975 metais buvo šio fakulteto dekano pavaduotojas, 1978–1988 metais – Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas, docentas, nuo 1988 iki 2000 metų – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros docentas.
Juozas Jasaitis stebina mokslinės ir kūrybinės veiklos gausa ir jos profesionalumu. Pats savęs dėstytojas niekada nereklamavo, tai buvo ypatingo kuklumo žmogus, niekada nesureikšminęs nei savo administracinių, nei pedagoginių, nei mokslo titulų.
Ir tai nebuvo apsimestinis kuklumas, o ryški Juozo Jasaičio charakterio savybė – juntama ir jo studentų, ir kolegų, ir bičiulių. Ne vienas žymus kolega tyliai užsimindavo, jog Juozas Jasaitis seniai jau vertas profesoriaus vardo, tačiau pats mūsų dėstytojas, rodos, negirdėdavo pagyrų, visada išliko santūrus ir ypač kritiškas sau, tačiau atidus ir supratingas kitam.
Juozas Jasaičiui visad labiau rūpėjo pati lietuvių literatūra ir kultūra, taigi dvasios dalykai, kas visais laikais, kaip teigia ir Antikos, ir Renesanso, ir Baroko, ir Apšvietos istoriografai, yra tiek asmens, tiek stiprios valstybės gyvavimo pamatas.
Lietuvos skaitytojams gerai žinomi J. Jasaičio mokslo darbai
Juozas Jasaitis yra parašęs ne vieną monografiją, studiją, skirtą ne tik lituanistams, bet ir visiems, kurie neabejingi Lietuvos literatūros ir kultūros likimui, o tuo pačiu ir sau – tai knygos, kuriose pasakojama apie iškilias XIX – XX amžiaus mūsų literatūros ir kultūros asmenybes, meistriškai aiškinama šių klasikų kūryba – „Motiejus Valančius“ (1994), „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“ (1972,1983), „Žemaitė“ (1972, 1983), „Petras Cvirka“ (1979, 1989).
Juozas Jasaitis yra sudaręs daugelį vertingų lietuvių literatūros klasikos knygų ir joms parašęs taiklias mokslines pratarmes – tai Pulgio Andriušio „Septinton įleidus“ (1989), Petkevičaitės-Bitės „Iš gyvenimo verpetų“ (1990), „Žalia bruknelė Daukantui“ (1993), Šatrijos Raganos „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“ (1996) , Mariaus Katiliškio „Paskendusi vasara“ (1997), Petronėlės Orintaitės „Dangaus degėlų žėrėjime“ (2001) ir „Pro mėlyną skliautą“ (2002), parengęs straipsnių rinktinę apie mūsų XIX amžiaus vyskupą, lietuvių tautos ganytoją ir diplomatą, didaktinės ir hagiografinės prozos kūrėją Motiejų Valančių – „Motiejus Valančius: iš arti ir iš tolo“ (2001).
Juozą Jasaitį visad domino neįmenama kūrybos paslaptis. Lietuvos estetikos istorijos paveldui ypač vertingas Juozo Jasaičio sudarytas tęstinis estetikos tekstų ciklas, skirtas Lietuvos rašytojų literatūrinei ir estetinei savimonei tirti: „Kas yra kūryba: Lietuvių rašytojai apie kūrybą“ (1989), „Kas yra kūryba: Lietuvių egzodo rašytojai apie kūrybą“ (1992), „Lietuvių rašytojai apie kūrybą“ (2007). Visuotinės estetikos minties raidai įdomi Juozo Jasaičio parengta ir sudaryta knyga „Kalba Nobelio premijos laureatai“ (1997), kurioje galime rasti Luigi Pirandello, Hermano Hessės, Williamo Faulknerio, Ernesto Hemingvėjaus, John Steinbecko, Česlovo Milošo, Vislavos Szymborskos ir daugelio kitų Nobelio premijos laureatų pasisakymus apie meną, visuomenę ir žmogų.
Siekis būti rašytoju buvo J. Jasaičio gyvenimo svajonė
Visgi didžioji mūsų fakulteto dėstytojo ir mokslininko kūrybinė aistra (beje, Juozas Jasaitis gerai griežė smuiku) buvo pomėgis rašyti. Jasaitis ne vienąkart yra sakęs, jog ne mokslininku, bet siekis būti rašytoju buvusi viso jo gyvenimo svajonė. Ši svajonė virto realybe – Juozas Jasaitis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
Pirmasis Lietuvos skaitytojų susitikimas su Juozu Jasaičiu kaip rašytoju įvyko 1988 metais, kai pasirodė jo originali estetikos etiudų knyga „Lik sveikas, Tomai“, sukurta laiškų forma. Ši knyga autoriaus sumanyta kaip tėvo laiškai, rašyti sūnui Tomui ir rasti po jo mirties, apie žmogaus egzistencijos vertę: apie gyvenimą, meilę ir mirtį, apie žmogaus draugystę su žmogumi ir jo atsakomybę, apie jo troškimus ir viltį, apie jo laisvės ribas, sąžinės žaizdas ir kaltę, apie žmogaus skausmą, sielvartą ir laimės akimirką.
Juozo Jasaičio „Lik sveikas, Tomai“ knygą sudaro 28 laiškai – simbolinis tėvo „kapitalas“, rašytinis palikimas – gyvenimo „pamokymai“, etikos ir estetikos patarimai, skirti jaunajam skaitytojui, kuriuose neįkyriai, subtiliai mokoma pagrindinio dalyko – gyvenimo išminties, tai yra stoiškumo. Šie tėvo laiškai sūnui Tomui primena Antikos išminčiaus Lucijaus Anėjaus Senekos laiškus Liucilijui – taigi, einama senosios Europos tradicijos takais.
Išties tradicija yra pamatinis žodis visuose Juozo Jasaičio rašto darbuose. Juozo Jasaičio romanų „Ganytojas“ (2005), „Servų vasara“ (2005), „Per sutemas“ (2008) ir novelių knygos „Ženklai“ (2004) pasakojimas remiasi lietuvių literatūros tradicija, atgimsta Lazdynų Pelėdos, Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos prozos kalba, gausu Antano Strazdo, Simono Stanevičiaus, Maironio poetikos intertekstų.
Juozo Jasaičio biografinis romanas „Ganytojas“, vaizduojantis paskutinę vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimo dieną, įamžina visą šio iškilaus rašytojo ir diplomato gyvenimo ir kūrybos kelią. Į romano pasakojimą, į vyskupo sąmonės „kelionę“ ir meditacijas, į viso gyvenimo apmąstymą įterpiami ir paties Valančiaus autentiški tekstai – „Žemaičių vyskupystės“ prakalba, skyrius iš šios knygos apie Varnių katedrą, Motiejaus Valančiaus „Ganytojiški laiškai“.
Šis Juozo Jasaičio romanas „Ganytojas“, akcentavęs katalikų tikėjimo ir lietuvybės idėją, laimėjo JAV laikraščio „Lietuvių balsas“ organizuotą romano konkurso II vietos premiją.
Egzistencinis rūpestis – generalinė J. Jasaičio veiklos ir kūrybos linija
Visi Juozo Jasaičio rašto darbai, ir moksliniai, ir kūrybos, yra persmelkti egzistencinio rūpesčio, nuolatinio galvojimo apie žmogaus ir tautos gyvenimo tikslą ir prasmę.
Savo novelių knygoje „Ženklai“ Juozas Jasaitis rašė: „Koks keistas žmogaus gyvenimas! Sykiais jis atrodė (…) aiškus kaip laukas vasaros vidurdienį, bet dažniau neįžvelgiamas ir paslaptingas kaip miškas gūdžią rudens naktį. Kartais jis pasijusdavo nuėjęs neužmatomai ilgą kelią ir atsigręžęs žiūrėdavo į savo dienas kaip į pilką paukščių miglą ant rugsėjo dangaus, o štai tokią akimirką jam atrodė, kad viskas prasidėjo tik vakar“.
Rodos, tik vakar ir mūsų dėstytojas Juozas Jasaitis įžengė į auditoriją skaityti paskaitos apie savo mylimiausią rašytoją – Gabrielę Petkevičaitę-Bitę…
Doc. dr. Eglė Keturakienė
Lietuvių filologijos katedra
Šaltinis: knf.vu.lt
