Jeigu dabar surastume laiko ir gerą pusvalandį panaršytume internete, tai aptiktume, kad gerus metus į eterį vis įmetamas klausimas – kada Lietuva siųs karius į Ukrainą? Retkarčiais tas klausimas iššokdavo anksčiau – prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. Reikia suprasti, kad tokie dažni „užklausimai“ reiškia tik viena – žmonės pratinami prie tokios minties. Kažkas to labai nori. Tas, kuris išsiųs Lietuvos vaikus į karą, bus didžiausias nusikaltėlis.
(Tai Seimo valdančiosios koalicijos nario mintys., aut, past.)
Iki pilnos laimės reikia sukurti iliuziją, kad Lietuvos karių dalyvavimas kariniuose veiksmuose Ukrainoje yra didvyriškumas. Beje, Rusija juk jau nuo pat karo pradžios uoliai tuo klausimu dirba – ten žuvusių karių motinos yra „didvyrių motinos“, jos kartais asmeniškai susitinka su prezidentu Vladimiru Putinu, joms teikiamos gėlės. Ar lietuviai dar pasimautų ant tokio triuko? Vargu.
Niekaip nesuprantu, kas iš tokio didvyriškumo, kuomet jauno vyro nebėra dėl neaišku ko – nebėra sūnaus, šeimos tėvo, BVP kūrėjo valstybei. Kenčia esami vaikai. Nebėra vaikų, kurie galėjo atsirasti – juk jaunas žmogus žuvo. Tai tragedija. Šiose sąlygose yra vieninteliai didvyriai – ukrainiečiai, kurie savo noru gina savo tėvynę Ukrainą. O didžiausias didvyris bus tas, kuris po velniais užbaigs šią jaunų vyrų pjūtį. Kad ir kokios tautybės jis būtų.
Beje, pas mus kaskart klausimas apie karių siuntimą į Ukrainą vis kuo nors mandagiai pridengiamas. Pavyzdžiui, kad mes tai darytume ne vieni, o su partneriais. Neseniai imta pabrėžti, kad siųstume karius tik taikos misijai palaikyti, jei aktyvūs karo veiksmai galutinai pasibaigtų.
Šioje vietoje prisimenu jau Ukrainos priešakinių linijų kovotojų anekdotinį posakį. Žadate atsiųsti karius taikos metu? Taikos metu karių išvis nereikės! Kai niekas nešaudo palei valstybės sieną, mes ir patys galime pasivaikščioti.
Prieš porą metų „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas per televiziją skelbė esąs įsitikinęs – Lietuva turi siųsti savo karius Ukrainai ir padėti išplėšti jai pergalę. Aš susilaikysiu nuo aštresnės retorikos konkrečiai apie asmenį, tačiau tokį raginimą jau matau mažiausiai kaip Lietuvos valstybės išdavystę, bandymą be skrupulų pakišti Lietuvos vaikus po kulka, pakurstyti niekam nereikalingą karą. Bet kas jam – jis juk švedas, ne švedus po kulka kiša.
Jei kam atrodo, kad retorika šia tema toliau niekaip nesivysto, tai priminsiu visai šviežią užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio pareiškimą, kad Lietuvos karių dalyvavimas taikos misijoje yra svarstomas, tačiau užbėgama už akių griežtam „ne“ iš Lietuvos žmonių. Sako, kad operacija nebus vien tik sausumos pajėgos. Bus ir oro pajėgos, jūrinis komponentas ir įvairios kitos formos. Bet ir vėl – kam kariai taikos metu? Ar tai bus NATO misija, o Ukraina bus NATO dalis? Kažkokie burtai.
Kam tie spalvoti popierėliai, jei turinys vis tiek tas pats? Mūsų kariai – ne ES teritorijoje, ne NATO misijoje, o pačiai Lietuvai ir Europai pavojingo konflikto zonoje? O jei konflikto jau nebėra – kam ten reikalingi mūsų kariai, kokia jų paskirtis? Juk ukrainiečiams taikos metu militarizmo reikės kuo mažiau. Tai bus baisių psichologinių ir fizinių traumų gydymo metas.
Dar ne viskas – aš jau taip esu sakęs ne kartą, tačiau rimti Europos politikai sako tai dabar – šio konflikto neįmanoma sureguliuoti be JAV. Taškas. Būtent todėl siūlau tiesiog daryti tai, ką privalome – stiprinti savo gynybą. O jau kai konfliktas bus išspręstas, tada žiūrėsime.
Labai svarbus akcentas – mes taip drąsiai su patosu kalbame apie savo vaikų siuntimą į mirtį, tačiau intensyviai ignoruojame ne vien mano Europoje išsakytą mintį – jei jau Ukrainai žūtbūt reikia karių, kodėl tai turėtų būti mūsų piliečiai? Europa ir kitos šalys turi teisę parsiųsti į Ukrainą šaukiamojo amžiaus vyrus. Mobilizacija juk vyksta. Mes galime tai padaryti daug skaidriau už pačius ukrainiečius – sąžiningai, be jokių kyšių patikrintume sveikatą ir parsiųstume tik tikrai tinkamus. Būtent tai būtų naudingiausia Ukrainai ir V. Zelenskiui, jei aktyvus karas tęstųsi toliau.
Šioje vietoje noriu tiesiog nedviprasmiškai ir labai aiškiai pasakyti – Seimo narys Remigijus Žemaitaitis ir Seimo „Nemuno aušros“ frakcija esame griežtai prieš Lietuvos karių siuntimą į Ukrainą karo metu po bet kokia priedanga. Net taikos metu – jei kitų šalių atžvilgiu tai atrodytų provokatyviai – taip pat jokio Lietuvos karių dalyvavimo tame negali būti.
Beje, neseniai užmačiau man patikusius išmintingus Povilo Gylio socialiniuose tinkluose sušmėžavusius žodžius: „Nori taikos – ruoškis karui. Jei ruošiesi vien karui – karas bus“. Siūlau stiprinti gynybą, bet visa širdimi siekti taikos.
P.s. Tai asmeninė R. Žemaitaičio, kaip politiko nuomonė
