2020 m. rugpjūčio 25 – rugsėjo 6 d. Kauno viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2) bus eksponuojama paroda „Ornamentai ir modernus baltų dizainas 1955–1985 m.“, kurioje daugiausia dėmesio skiriama baltų dizaino ornamentų variacijoms nuo juvelyrinių dirbinių iki keramikos.
Iš pirmo žvilgsnio modernizmą galima susieti su grynomis spalvomis ir linijomis, bet tikroji modernizmo istorija yra daug sudėtingesnė. Priklausomai nuo vietovės, galima atrasti modernizmo variantų, kurie gali skirtis arba net prieštarauti įprastoms modernizmo idėjoms. Šioje parodoje dėmesys sutelkiamas į reiškinį, vadinamą Baltijos modernizmu. Parodoje ornamentais pristatoma trijų Baltijos šalių, glaudžiai persipynusių kultūros istorijomis Sovietų okupacijos metu, regioninė modernizmo istorija. Viena vertus, ornamentas yra labai svarbi dizaino sričių detalė, kuriai įtakos turi amatai ir liaudies menai, kita vertus, ornamentas taip pat gali būti laikomas anomalija gamybos sistemoje, pagrįstoje racionalizavimu.
Vietoj išsamaus pasakojimo parodoje pateikiamos ištraukos ir epizodai, kuriuose sugretinamos panašios trijų šalių kultūros tematikos. Kauno apskrities viešoji biblioteka – tarsi žavingas to paties laikotarpio orientyras, pasitelkiamas kaip fonas objektams sugrąžinti į kontekstą, kuriame ir kuriam jie buvo sukurti.
Rugpjūčio 26 d. 17.30 val. (I a. fojė, po laiptais) parodos kuratorė dr. Triin Jerlei (Vilniaus universitetas) skaitys atvirą paskaitą „Baltų modernizmas sovietų pramoniniame dizaine“ (anglų kalba).
Triin Jerlei, kilusi iš Estijos, yra Vilniaus universiteto tyrėja. 2016 m. ji įgijo dizaino istorijos daktaro laipsnį Braitono universitete. Ji išleido keletą straipsnių, Estijos dailės akademijoje mokė architektūros ir dizaino fakultetų studentus ir buvo viena iš kuratorių parodoje „Vietinis grožis. Stiklo gamykla Tarbeklaas“ Estijos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Istorinis kontekstas
1910 m. Austrijos architektas Adolfas Loosas išleido esė „Ornamentas ir nusikaltimas“, kurioje jis kritikavo tų laikų gaminių dekoracijas. Architektas teigė, kad švaistyti išteklius nereikalingiems ornamentams yra amoralu. Loosas buvo ne vienintelis abejingas ar net priešiškai nusistatęs prieš dekoracijas. Kiti garsūs modernistai, įskaitant Le Korbiuzjė, taip pat pritarė šiai idėjai. Idealus modernus namas turi būti baltas, be jokių dekoracijų. Tačiau tai tik fragmentas ornamento istorijoje. XX a. dizainą sudarė ne tik grynos spalvos ir novatoriškos formos, bet ir įvairūs ornamentai. Dėl ornamentų tyrimo mes galime parodyti ne tik naują modernizmo pusę, bet ir pademonstruoti regioninio modernizmo variantus.
Sovietų modernizmas Baltijos šalyse
Antrojo pasaulinio karo pradžioje trys Baltijos šalys išvystė savo vietinį modernizmą, įkvėptą Vakarų valstybių. Tačiau Sovietų okupacijos metu visose meno formose vyravo priverstinis stalinizmas, todėl gamyklos buvo priverstos remtis istorija neparemtais modeliais. Pokyčiai oficialioje ideologijoje atsirado tik po Stalino mirties 1953 metais. Kūrimas istorija neparemtu būdu buvo brangus ir daug laiko užimantis procesas. Dėl to nuolat trūko prekių, tad buvo ekonomiškai būtina remtis moderniu stiliumi, tuo metu išpopuliarėjusiu Vakarų pasaulyje.
Tarp Baltijos architektų, taikomųjų ir pramoninių menininkų stalinizmas niekada nebuvo labai populiarus, todėl modernizmas sparčiai išplito. Prie šio stiliaus plitimo prisidėjo Baltijos šalių bendradarbiavimas kultūros srityje, kurį lėmė mažas valstybių dydis ir jų kultūriniai ryšiai. Pavyzdžiui, Lietuvos juvelyrinių dirbinių meistrai studijavo Estijos TSR valstybiniame meno institute, o Estijos ir Latvijos pramonės gaminių dizaineriai dažnai lankėsi VNIITE Vilniaus filiale, dar vadinamu Visasąjunginiu techninės estetikos mokslinių tyrimų institutu.
Moderniame baltų dizaine dar buvo išlikęs ornamentas. Tradicinis dekoravimas buvo tiek įkvėpimas pramoniniam dizainui, tiek dažnai naudojama detalė suvenyrų pramonėje. Tuo pat metu vietinėje produkcijoje atsirado šiuolaikinių modelių. Standartizuotuose butuose su monotoniškai atrodančiais baldais tekstilė ir tapetai buvo veiksmingas būdas suteikti interjerui gyvybingumo ir modernumo. Ornamentai nukreipė dėmesį nuo nekokybiškų medžiagų ir prastos gamybos. Dekoravimo būdas ne visada buvo laisvai pasirenkamas. Gamykloms buvo pavesta gaminti suvenyrus, todėl įdomu stebėti, kaip gaminiuose buvo randamas kompromisas tarp „socialistinio“ turinio ir modernių formų. Nors parodoje dėmesys sutelkiamas į pramoninį dizainą, unikalūs objektai taip pat eksponuojami, kad parodytų, jog visi taikomieji menai buvo naudojami kaip masinės produkcijos pagrindas.
Taikomosios dailės paroda 1955 m.
Trijų Baltijos šalių ryšius sustiprino bendros parodos. Atsiradus vietiniam modernizmui, 1955 m. Baltijos šalių taikomosios dailės paroda atliko pagrindinį vaidmenį. Paroda vyko Talino meno rūmuose, o birželio 10–15 d. buvo surengta konferencija, kurioje daugiausia dėmesio skirta pramoninės produkcijos Baltijos šalyse modernizavimui ir modernistinio pobūdžio kūrimui naujoje postalinistinėje erdvėje. Bendru susitarimu nutarta, kad centralizuotoje Sovietų Sąjungoje turi būti plėtojama vietinė taikomoji dailė ir dizainas bei pasiekta išvada, kad šiuolaikinis ornamentas buvo itin svarbus.
Rusų menininkas N. N. Žukovas:
„Ornamentas gali būti puikus, bet taip pat ir netinkamas. Viskas priklauso nuo racionalaus ornamento pritaikymo, jam paskirtos vietos, ryšio su pavidalu ir paskirtimi, menininko skonio ir susivaržymo bei priežasčių, paskatinusių menininko veiklą.“
Rusų meno teoretikas A. B. Saltykovas:
„Atskirtas nuo objekto, ornamentas niekada nesukuria užbaigto meno kūrinio iliuzijos, nesvarbu, koks gražus jis bebūtų ir kur būtų įrėmintas (…) Priešingai, ant tinkamo objekto jis įgyja taip trūkstamą prasmę, pasiekia galutinę estetinę vertę.“
Ornamentalizmas
1955 m. lapkritį Sovietų Sąjungos architektų sąjunga paskelbė nutarimą prieš „ornamentalizmą“. Pramoninė gamyba buvo perorientuota į modernizmą, o puošyba pertekliniais ornamentais – pasmerkta. Vis dėlto baltų dizaine ornamentas išliko per visą sovietmetį, įgydamas naujų realizacijos būdų ir apraiškų. Kai kurie čia esantys objektai simbolizuoja tarptautinę įtaką, kiti sugretinami pasauliniam stiliui.
Produkcija
Žaliavų trūkumas ir prastos technologinės galimybės apribojo vietinius menininkus nuo minimalistinių produktų kūrimo. Taigi ornamentas galėjo ir tiesiogiai nukreipti dėmesį nuo gamybos kokybės trūkumų, ir paprasčiausiai padidinti produktų pasirinkimą. Baltijos gamyklos savo produkcijoje dažnai naudodavo amatų technikas. Čia daug demonstruojamų objektų yra dekoruoti menininkų.
Vakarai
Baltų dizainui daugiau įtakos turėjo Vakarų ir Šiaurės šalys nei produkcija daugumoje sovietų respublikų. Viena vertus, Estijoje buvo galima patekti į Suomijos televiziją. Kita vertus, informacija apie kapitalistinių šalių dizainą sklido oficialiose žiniasklaidos meno parodose ir kituose kanaluose. Vietiniams piliečiams Vakarų stilius buvo galimybė susisieti su likusiu pasauliu, esančiu už „geležinės uždangos“, o sovietų valdžia Baltijos valstybes pavertė vietine paslaptingųjų „Vakarų“ versija, kad galėtų skleisti mitą apie Sovietų Sąjungą kaip apie laimingą daugiakultūrę visuomenę.
„Mums Baltijos šalių produktai buvo neabejotinas europinės kultūros antspaudas, kurio taip troškome.“
(Iurii Gerchuk)
Atsižvelgiant į Vyriausybės priimtus sprendimus, bibliotekos renginių metu privaloma dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones bei laikytis 1 metro atstumo. Kaukės gali nedėvėti asmuo su negalia, jei kaukė trukdo jam kvėpuoti.