5 000 kilometrų. Tokį atstumą šiais metais pietinėmis Peru žemėmis turės įveikti Dakaro ralio dalyviai. 3 000 km iš jų bus greičio ruožai. Panašų kelią per dešimt dienų nuvažiuos ir dalyvių komandų nariai, kurie iš vieno bivuako į kitą važiuos įprastais šalies kelias. „General Financing team Pitlane“ komandoje be lenktyninės „Toyotos“ Dakare yra dar trys automobiliai – techninio aptarnavimo sunkvežimis ir du visureigiai. Prasidėjus antrajai Dakaro pusei vienas iš komandos visureigių rodo, kad jau yra įveikta beveik 3800 km. Visi čia žinome, kad Dakaro organizatoriai nurodo tik oficialius ekipažams būtinus įveikti atstumas, o komandos nariai dažniausiai jų įveikia daugiau, ypač jei važiuoja savų lenktynininkų gaudyti įdomesnėse, gražesnėse vietose.
„General Financing team Pitlane“ komandos logistas Vitoldas Milius yra patyręs keliautojas, mėgstantis automobiliu įveikti ilgus atstumus. Jam šių metų Dakaras su komanda yra šeštas, tad vien per praėjusius maratonus Vitoldas už vairo yra įveikęs mažiausiai 50 tūkst. kilometrų. Nekalbant jau apie kitas jo ilgas keliones, kurių kasmet patiria ne vieną. Vitoldas sutiko papasakoti apie savo kelionių patirtį, vairavimą Dakare bei pasidalinti patarimais, kaip kuo saugiau įveikti ilgą kelionę.
Visų pirma, papasakokite, kuo jums patinka ilgos kelionės? Ar dažnai į tokias išsiruošiate?
Mano kelionės, į kurias išsiruošiu porą kartų per metus, niekada neturi nieko bendro su paprastu nukeliavimu iš taško A į tašką B. Jeigu turiu tokį paprastą poreikį, taupydamas laiką bei pinigus ir vertindamas patogumą, skrendu lėktuvu. Mano ilgosios kelionės visada būna kuo nors išskirtinės, turinčios tam tikrą ypatingą tikslą. Na, kad ir, pavyzdžiui, Dakaras. Su „General Financing team Pitlane“ čia esu jau šeštą kartą, būnu atsakingas už įvairias komandos logistines užduotis, kad ir, pavyzdžiui, media komandos pristatymą į reikalingas vietas greičio ruožuose. Per vieną Dakarą įveikdavome apie 8–10 tūkstančių kilometrų važiuojant per įvairias Pietų Amerikos šalis. Tik šiais metais Dakaras sutrumpėjo iki 5 tūkst. km. O per vieną Dakaro dieną sudėtingais keliais tenka nuvažiuoti ir iki 1000 km. Daugeliui tokie atstumai būtų tikrai nemažas iššūkis. O man tai patinka.
Gerai yra ir tai, jog ilgos kelionės automobiliu fiziškai mane vargina daug mažiau nei kitus. Kelionė automobiliu reiškia ilgą sėdėjimą, nuo jo gali pradėti skaudėti nugarą, atsirasti kitų nepatogumų ir negalavimų, kuriu aš asmeniškai nepatiriu. Dėl to daug lengviau galiu priimti ilgos kelionės automobiliu iššūkius.
Iš kitos pusės, jei ilga kelionė automobiliu nėra tokia dinamiška ir nenuspėjama kaip Dakaras, ji man tampa tam tikra meditacijos forma, kurios metu dažnai kyla gerų minčių ir idėjų. Kai už vairo ilgą laiką galiu gerai jaustis, tai ir didesnį kilometrų kiekį įveikiu lengvai. Be to, iš ilgametės kelionių patirties žinau, kaip turiu elgtis, kad už vairo ilgiau išlikčiau budrus ir susikaupęs.
Jūsų sąskaitoje jau ne vienas Dakaras. Sakyk, kokie yra keliavimo, tiksliau gal būtų sakyti, vairavimo ypatumai Dakare?
Kaip žinia, Dakaras vyksta Pietų Amerikoje. Šiais metais vienintelėje Peru (yra vykęs ir Argentinoje, Čilėje, Bolivijoje, Paragvajuje – aut. p.). Pietų Amerikoje eismas yra šiek tiek chaotiškas, tačiau ne pats blogiausias, kokiame man teko dalyvauti. Dėl to būdamas atsakingas už komandos narių logistiką, aš čia puikiai jaučiuosi. Atvykęs į mažiau pažįstamą ar kitos kultūros šalį stengiuosi laikytis vienos pagrindinės taisyklės – vairuoti, kaip tai daro vietiniai. Visada stebiu, kaip gatvėse už vairo elgiasi vietiniai ir stengiuosi prisitaikyti. Tuomet keliauti tampa daug paprasčiau.
Šių metų Dakaro maršrutas kelių prasme nėra prastas. Peru keliai, kuriais važiuojame, yra geros būklės. Kitaip ir negali būti – organizatoriai nedrįstų viso Dakaro karavano paleisti prastais, sunkiai pravažiuojamais takais. Jei taip nutiktų, turėtume daug netvarkos ir nepasitenkinimo. Dalis kelionės Dakare visada vyksta kalnais. Vairavimas kalnų keliais, žinoma, irgi turi savo specifikos, kurią žinau. Be to, kad vairuojant kalnuose turi būti ypatingai atidus, dar būtina būti ir pagarbiam. Būtina atsižvelgti į tai, kad sunkvežimiams, autobusams važiuoti į viršų kylančiais serpantinais yra žymiai sunkiau, kad egzistuoja tam tikros apsilenkimo kalnų keliuose taisyklės. Be to, nereikia pamiršti ir aukštikalnių efekto. Dėl aukštai kalnuose išretėjusio deguonies prastai dirba tiek gyvi organizmai, tiek technika. O norint persikelti per kalnus gali tekti ne vieną šimtą kilometrų serpantinais plyštančia nuo skausmo galva ir sunkiai važiuojančiu automobiliu įveikti. Šiais metais mums Dakare pasisekė, nes aukščiausiai buvome pakilę tik apie 2,5 tūkst. metrų virš jūros lygio. Tai niekai palyginus su praėjusiai metais, kai visas Dakaras kėlėsi per beveik 5 km aukščio Andų viršūnes ir tuokart lyg ir menki 500 kilometrų kelio išvirto į 11–12 valandų už vairo.
Kokių patarimų galėtumėte duoti žmonėms, susiruošusiems į ilgą kelionę automobiliu?
Kaip bebūtų paradoksalu, jeigu tik įmanoma, siūlyčiau neplanuoti ilgų kelionių automobiliu be poilsio. Turiu omenyje tokias, kada vairuoti ketinama ne tik visą dieną, tačiau ir naktį. Vairuoti naktį nėra saugu, netgi, sakyčiau, pavojinga, nes pavargusio žmogaus dėmesys ir reakcija stipriai suprastėja. Visgi jeigu aplinkybės susiklostė taip, jog reikia vairuoti visą parą, prieš tokią kelionę gerai pagalvokite ir prisiminkite, kokie dalykai jums padeda ilgiau išlikti budriems. Galbūt jums reikia nuolat išgerti kavos ar kito kofeino turinčio gėrimo. Galbūt turite kas kelias valandas sustoti, pasivaikščioti, pasimankštinti. Beje, ilgų vairavimų metu labai rekomenduoju gerti pakankamai vandens. O tai, kad nuo didesnio kiekio skysčių norėsis dažniau eiti į tualetą, tik dar geriau. Kol nori į tualetą, tikrai neužmigsi. O dažnesni sustojimai į naudą vairuotojui. Jis prasiblaško.
Diana Gedeikytė-Jakutienė, tinklaras tis.gf.lt.
Photo: „General Financing“, Rytis Šeškaitis.
