Stepono Kairio fondo diskusija, vykusi 2021.02.05
Diskusijos video įrašas:
Įžanginį žodį tarė Europos parlamento narys dr. Juozas Olekas. Jis pastebėjo, kad Europos parlamento Socialistų ir demokratų frakcija ypač didelį dėmesį skiria vadinamąjam socialiniam ramsčiui, viešųjų paslaugų kokybei ir visuotiniam jų prieinamumui bei, ypatingai, švietimui, kuris lems mūsų pažangą: technologines inovacijas ir skaitmenizaciją bei robotizaciją. Todėl aukštos kokybės švietimo prieinamumas visiems, o ne tik elitui yra labai svarbus. J. Olekas atkreipė dėmesį į tai, jog dabartinė valdančioji dauguma pasisako už privačių paslaugų plėtojimą švietimo, sveikatos priežiūros, ilgalaikės slaugos ir socialinės globos srityse. Ir tikrai neaišku ar tai nebus daroma viešųjų paslaugų sąskaita. Privačių įstaigų ir įmonių paslaugų, apmokamų viešosiomis lėšomis, plėtojimas kelia pagrįstą susirūpinimą dėl šių paslaugų prieinamumo visiems. Dalinio švietimo paslaugų privatizavimo idėja plėtojama po laisvo vaikų lopšelių – darželių ir mokyklų pasirinkimo lozungu, teigiant, kad visi turės lygias galimybes rinktis. Tačiau praktika rodo, kad tai iš tikrųjų tik sukuria sąlygas privačioms įstaigoms ir įmonėms prieiti prie viešųjų finansų, kurių pagalba kartais yra kraunamasi ir pelnai, o visuotinis kokybiškų paslaugų prieinamumas yra užtikrinamas tik turtingiesiems, bet ne vienodai visiems. Privačios švietimo įstaigos ir įmonės dažnai taiko selektyvų priėmimą (testus ir egzaminus) – priimant tik geriausius mokinius ir/arba už papildomą užmokestį, kas kuria mokinių segregaciją ir gilina socialinę atskirtį. Tuo tarpu daugelio pasaulio šalių patirtis liudija, kad geriausių švietimo rezultatų pasiekė, būtent, tos šalys, kurios plėtoja viešąją švietimo sistemą ir nuosekliai investuoja į ją. Visiems mums puikiai žinomas pavyzdys – Suomija.
Diskusiją moderavęs dr. Rimantas Vaitkus pastebėjo, kad švietimo reformų rezultatai pasimato tik po ilgoko laiko tarpo, todėl jos turi būti daromos atsakingai, viską gerai pasvėrus, pageidautina, pasiekus konsensusą, o ne lengva ranka. R. Vaikus uždavė retorinį klausimą – ar švietimas yra visuotinė gėrybė, ar už pinigus perkama paslauga? Kaip pasiekti aukštos švietimo kokybės nemenkinant visuotinio prieinamumo svarbos. Visi norim, kad mūsų vaikai, pabaigę mokyklą, įgytų geras starto galimybes. Svarbu suderinti finansavimo galimybes, efektyvumą, švietimo kokybę ir visuotinį prieinamumą. Dabartinė vyriausybė į pirmą vietą iškėlė kokybės klausimą. Pavyzdžui, ji padidino studijų kainą aukštosiose mokyklose, bet tuo pačiu sumažino valstybės finansuojamų vietų skaičių ir taip sumažino studijų prieinamumą, ypač nepasiturinčių šeimų vaiklams. Kontroversiškas yra ir siekis plėtoti elitines mokyklas, į kurias mokiniai pakliūna tik po testų ar egzaminų. Atsiranda atranka priimant vaikus net į pradines mokyklas. Taip vyksta paprasčiausia vaikų segregacija. Visi ima vaikytis aukštų reitingų ir vienas mokyklas lyginti su kitomis. Betgi, neįmanoma lyginti privačias ir elitines mokyklas, kurios atsirenka mokinius, su visomis likusiomis, kurios moko visus likusius vaikus. Suomija, tuo tarpu, nuėjo visuotinio viešosios švietimo sistemos plėtojimo keliu – derindama ugdymo kokybę su vienodu prieinamumu visiems – ir pasiekė puikių rezultatų. Panašiu keliu, keldama mums pavydą, eina ir Estija, kuri stipriai aplenkė Lietuvą, o starto sąlygos prieš porą dešimtmečių gi buvo panašios. Taigi, kaip suderinti švietimo kokybę, efektyvumą ir prieinamumą visiems?
Prof. Giedrė Kvieskienė apžvelgė privačių (siekiančių pelno UAB ir nesiekiančių jo VšĮ) mokyklų padėtį visoje bendrojo ugdymo sistemoje bei jų finansavimo aspektus, tame tarpe, prie savivaldybės/valstybės skiriamo finansavimo, papildomai tėvų mokamo užmokesčio dydį, kuris yra (išskyrus retus atvejus) tikrai didelis. Nevyriausybinėse/privačiose mokyklose papildomas tėvų užmokestis siekia nuo kelių šimtų eurų per metus (tokių nevyriausybinių mokyklų nedaug) iki (dažniausiai) kelių tūkstančių eurų per metus. Nepriklausomų paslaugų teikėjų dalis nuolat didėja, ypač neformalaus ugdymo srityje, bet numatyto 15 proc. lygio dar nepasiekė. Covid-19 epidemijos metu neformalaus ugdymo paslaugos labai susitraukė. Nors JT ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių konvencija draudžia bet kokią diskriminaciją ir reikalauja visiems užtikrinti lygias galimybes, bet Lietuvoje šitai kol kas neužtikrinama. Pvz., būtina skubiai sumažinti mokinių skaitmeninę atskirtį. Nevyriausybinių mokyklų irgi yra gerų, kurios, be kita ko, rūpinasi ir negalią turinčių mokinių įtraukiu mokymu. Profesorė pateikė kelių tokių mokyklų pavyzdžius. Siekis, kad visos mokyklos taptų inovatyviomis, atviromis, motyvuotomis ir bendradarbiaujančiomis. Svarbi yra šeimos ir bendruomenės įtrauktis. Švietimo srityje labai trūksta pozityvizmo ir, ypač, bendradarbiavimo. Į viešųjų švietimo įstaigų valdymą būtina įtraukti bendruomenės atstovus ir užtikrinti realią partnerystę tarp švietimo teikėjų, savivaldos ir nevyriausybinių organizacijų. Pagal socialinį kapitalą mes esame tik 156 vietoje pasaulyje, nors pagal bendrą gerovės lygį esame 34 – i, o pagal švietimo indeksą net 25-i. Būtina pagerinti švietimo pagalbos, ikimokyklinio ugdymo ir neformalaus ugdymo finansavimą. Ypatingas dėmesys turi būti skirtas pedagogų rengimui ir jų kvalifikacijos kėlimui. Šiuo metu mokyklose labai trūksta mokytojų dalykininkų, pradinio ugdymo mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų. Ypač trūksta reguliarių tyrimų ir stebėsenos švietimo srityje. Orientyras – iki 2030 m. turim “užtikrinti inovatyvų ir lygiaverčiai teisingą kokybišką švietimą bei skatinti mokymosi visa gyvenimą galimybes”.
Dr. Liutauras Gudžinskas pasidalino informacija apie tai, kaip 90-ųjų metų pabaigoje Švedijoje ėmė plėtotis ir, galiausiai, labai stipriai išsiplėtė privačios mokyklos (dabar Švedijoje yra didžiausias privačių mokyklų nuošimtis visoje Europoje). Švedų socialdemokratai pradėjo, o K. Bildto dešiniųjų vyriausybė paskutiniame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje atliko švietimo decentralizaciją, vaučerizaciją (krepšelizaciją) ir į švietimo sistemą įleido nevyriausybines bei privačias (pelno siekiančias) įstaigas. Į valdžią vėl grįžę socialdemokratai toliau tęsė šią politiką. Galima sakyti, kad švietimo srityje (beje, taip pat ir sveikatos priežiūros bei ilgalaikės slaugos ir socialinės globos srityse) jie pasislinko į dešinę. Greičiausiai, tai buvo padaryta spaudžiant dešiniesiems ir privačių mokyklų lobistams su lozungu apie laisvą mokyklų pasirinkimą. Deja, šios švietimo reformos rezultatai nėra džiuginantys: Švedijos švietimo lygis dabar yra žemesnis negu kaimyninių šalių. Privačios mokyklos dabar sulaukia didelės kritikos, nors jų mokinių rezultatai nėra blogesni už viešųjų mokyklų, o kartais net geresni. Tačiau atsiradus privačioms mokykloms atsirado ir konkurencija tarp mokyklų, neretai net ir nesąžininga (pvz., užkeliant pažymius, nes švedų universitetai priima studentus pagal atestatų pažymius). Išsiplėtojo marketinginė politika. Šios politikos rezultate, tėvai mokyklas renkasi pagal jų „patrauklų įpakavimą“, o ne pagal realią ugdymo kokybę. Dabartiniu metu situacija yra kažkiek pasitaisiusi, nes po 2012 m. buvo įdiegtas griežtesnis mokyklų reguliavimas ir jų valdymas (effective regulation and governance). Vienas esminis skirtumas nuo Lietuvos yra tas, kad privačios mokyklos Švedijoje, šalia savivaldybių finansavimo, negali papildomai imti užmokesčio iš tėvų.
Alfonsas Brazas apžvelgė konfliktą tarp viešojo intereso ir privataus intereso švietime. Savo pasisakyme jis rėmėsi EBPO švietimo ekspertų publikacijomis (Public and Private Schools. How Management and Funding Relate to Their Socio-Economic Profile, 2012, School Choice and School Vouchers: An OECD Perspective, 2017, Regulating Publicly Funded Private Schools: A Literature Review on Equity and Effectiveness, OECD Education Working Papers No. 147, 2017, Balancing School Choice and Equity. An International Percpective Based on PISA, 2019)), ESPN (European Social Policy Network) Flash Report 2016/69 „The Welfare Inquiry – Limiting Profits in the Swedish Welfare Sector“ ir Flash Report 2019/32 „No Profit Cap in the Swedish Welfare Sector“, UN Committee on Economic, Social and Cultural Rights, Pre-Session on Chile, December, 2014, Summary of Issues „Education Privatization and its Impact on the Right to Education“ bei, ypač, Stanford Center for Opportunity in Education 2016 m. publikacija „Privatization or Public Investment in Education?“ by Frank Adamson, kurią galima rasti čia https://edpolicy.stanford.edu/GlobalEdReform A. Brazas pabrėžė, kad pasaulyje egzistuoja du švietimo modeliai: a) viešoji švietimo sistema, paremta investicijomis į viešąją švietimo infrastruktūrą ir į mokytojų kvalifikaciją bei mokyklų ugdymo planų plėtojimu ir b) privati švietimo sistema, paremta rinkos (market-based) principais ir konkurencija tarp mokyklų. Viešosios švietimo sistemos pavyzdinė šalis yra Suomija, o taip pat Kanados Ontario provincija (kuri, beje, nuo 1990 m., panašiai kaip ir Švedija, vykdė švietimo dereguliacijos politiką ir įdiegė vaučeriais (krepšeliai) grįstą švietimo privatizaciją bei skatino konkurenciją tarp mokyklų, tačiau 2003 m., susidūrusi su blogais ugdymo rezultatais, nuo vaučerizacijos vėl pasuko į viešosiomis investicijomis grįstą viešosios švietimo sistemos plėtojimą, ko pasekmėje mokinių ugdymo rezultatai labai pagerėjo). Privačios, rinkos principais ir konkurencija grįstos švietimo sistemos pavyzdžiu yra Čilė, o Europoje, kai kam, gal būt, netikėtai – Švedija (kurioje ugdymo rezultatai nuo 1992 m. maždaug 20-metų tik smuko, o stabilizavosi po 2012 m., įdiegus gan griežtas mokyklų reguliavimo ir jų valdymo priemones, kurias įgyvendina Švedijos mokyklų inspekcija). Privati, rinkos principais ir konkurencija grįsta sistema de fakto yra elitizmas, nes jos tikslas – geri rezultatai tik 10% elito vaikams ir geriausiems mokiniams, o likusiųjų 90% mokinių rezultatai lieka antrame plane. Šituo elitizmu pas mus, deja, pasižymi ir mūsų geriausios (elitinės) mokyklos (nesvarbu savivaldybių, nevyriausybinės ar privačios), kurioms būdingas vienas bendras bruožas – selektyvus (testų ar egzaminų arba atrankų pagrindu) mokinių priėmimas. Dar vienas bruožas, kad šitos elitinės, nevyriausybinės ir privačios (siekiančios pelno ir jo nesiekiančios) mokyklos susiurbia geriausius mokytojus iš visos švietimo sistemos. Tuo tarpu, viešoji švietimo sistema, paremta viešosiomis investicijomis į švietimo infrastruktūrą ir į mokytojų kvalifikaciją bei mokyklų ugdymo planų plėtojimu – stengiasi ugdyti visus vaikus kartu, nesvarbu kokie jų gebėjimai, tame tarpe ir negalią turinčius. Tiesa, yra keletas nevyriausybinių (privačių, pelno nesiekiančių) mokyklų, kurios pasiekė puikių rezultatų plėtodamos negalią turinčių vaikų įtraukųjį ugdymą. Taigi, viešoji švietimo sistema, kartu ugdydama visus vaikus, siekia gerų bendrų ugdymo rezultatų, o ne tik puikių rezultatų geriausiai besimokantiems arba elito vaikams. Gaila tik, kad ugdymo kokybė nemažame skaičiuje viešųjų mokyklų, deja, kol kas netenkina daugelio tėvų, todėl jie kaip šiaudo griebiasi nevyriausybinių ar privačių mokyklų. Užduotis valdžiai ir mums visiems – tą aukštą ugdymo kokybę užtikrinti visose mokyklose, o ne tik elitinėse. Taigi, kas tas viešasis švietimo interesas? Ogi tai, kad visi vaikai būtų gerai išsilavinę, o ne tik dalis jų, t.y. viešasis interesas – užtikrinti lygiavertį kokybišką švietimą visiems. Visos visuomenės interesas – turėti gerai išsilavinusius visus vaikus, o ne dalį jų. O koks gi yra privačių bei nevyriausybinių mokyklų interesas? Akivaizdu, kad privačių mokyklų, kurios siekia pelno, interesas yra pelnas. Tų (privačių ir nevyriausybinių) mokyklų, kurios nesiekia pelno, interesas yra nauda, kurią gauna mokyklų steigėjai ir jose besimokantys mokiniai. Taigi, privačių ir nevyriausybinių mokyklų interesas yra privatus – pelnas ir/arba nauda. Dešiniųjų skleidžiamas lozungas apie galimybę visiems laisvai pasirinkti mokyklą yra mitas, nes teisę rinktis iš tikrųjų turi tik turtingųjų vaikai, o nepasiturinčiųjų vaikai rinktis privačias ir nevyriausybines mokyklas realiai negali arba ši galimybė yra stipriai suvaržyta – dėl jų neįperkamumo. Selektyvus (testų ir egzaminų arba apklausų pagalba) priėmimas į elitines mokyklas, net jeigu jos ir savivaldybių mokyklos ar aukštųjų mokyklų įsteigtos mokyklos arba nevyriausybinės mokyklos, iš tikrųjų sudaro prielaidas vaikų segregacijai. Privačios, nevyriausybinės ir elitinės mokyklos, taikydamos selektyvų priėmimą, kuria vaikų segregaciją ir gilina jų socialinę atskirtį, nes sudaro vaikams nevienodas starto sąlygas ir nelygias galimybes po mokyklos baigimo. Tuo tarpu visos visuomenės interesas – sudaryti lygias galimybes gauti kokybišką švietimą visiems vaikams, neleidžiant jokios diskriminacijos. Taigi, konflikas tarp viešojo intereso ir privataus intereso švietime yra akivaizdus. Jį sumažinti galima tik įdiegus efektyvų privačių ir nevyriausybinių mokyklų veiklos reguliavimą ir tų mokyklų valdymą (effective regulation and governance of private schools).
Prof. Vilija Targamadzė padarė pranešimą „Valstybinis ir privatus švietimas bendrojo ugdymo sistemoje: metodologinis aspektas“. Klausimų daug, bet atsakykim bent į du: 1) ar privačių lopšelių – darželių ir mokyklų bei kitų švietimo įstaigų sistema kuriama kaip atskira, ar ji bus kartu su valsybine sistema integralia švietimo sistemos dalimi? 2) kur dėsime akcentus – Equality ar Equity, t.y, lygios galimybės ar lygiavertės (teisingumo prasme) galimybės? Susidaro toks įspūdis, kad dabar nevyriausybinių arba privačių švietimo įstaigų sistema lipdosi kaip atskira, gretutinė sistema, o ne integrali švietimo sistemos dalis. Dėl to ateityje galim turėti sunkiai sprendžiamų pasekmių. Taip pat turime aiškiai matyti skirtumą tarp Equality (lygių galimybių starto prasme) ir Equity (lygiaverčių galimybių teisingumo prasme), nes turim nepamiršti pačio ugdymo proceso, kadangi starto galimybės gali būti vienodos, tačiau mokyklose gali būti nekokybiškas ugdymas ir tada finišo galimybės gali būti jau visai kitokios. Profesorė atkreipė dėmesį į tai, kad per paskutinius 3 mokslo metus valstybinių ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo įstaigų skaičius sumažėjo, o nevalstybinių įstaigų skaičius išaugo. Padaugėjo tiek valstybinių, tiek ir nevalstybinių progimnazijų skaičius, o gimnazijų skaičius praktiškai nepakito. Iš viso dabar yra 590 valstybinės ir 146 nevalstybinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos bei 982 valstybinės ir 74 nevalstybinės mokyklos. Taigi, mums reikia apsispręsti ar privačios mokyklos yra (gali būti) tam tikras skatulys, jeigu jis teisingai suvaldomas, ar jų steigimąsis neskatinamas? Jeigu kalbame apie personalizavimą, tai yra keletas privačių mokyklų, kurios tą personalizavimo idėją labai gerai įgyvendino. Bet kalbant apie kokybę, tai sunku pasakyti kurios yra kokybiškos, o kurios ne, nes su mokyklų vertinimu yra rimtų problemų. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad apie studijas aukštojoje mokykloje galvoja net 68 % miesto mokinių ir tik 35% kaimo mokinių. Profesorė taip pat pastebėjo, kad aukštąjį išsilavinimą mieste turi net 68% 15-mečių tėvų ir vos 28% kaime. Tačiau, svarbiausia, kad net 42% kaimo mokinių nepasiekė 2-ojo bazinio skaitymo lygio pagal PISA. Tai yra tiesiog skandalingas rodiklis. Reiškia – iš tikrųjų egzistuoja labai didelė atskirtis. Taigi, būtina padėti kaimo mokykloms, kad ugdymo kokybė jose pagerėtų iš esmės, o ne vaikytis šitų tuščių mokyklų reitingų. Pranešėja pastebėjo, jog Estijoje praktiškai nekreipiama dėmesio į tai, kiek tų privačių mokyklų yra (o jų yra nedaug), nes viešoji ugdymo sistema stiprėja ir stiprėja labai stipriai, todėl privačių mokyklų poreikio kaip ir nėra. Profesorė suskirstė mokyklas į inovatyvias, klaidžiojančias, plūduriuojančias, kovojančias ir skęstančias. O kokių pas mus yra daugiau, atsakyti negalėjo, nes išsamių tyrimų nėra, bet aišku viena – iniciatyvių ir kovojančių valstybinių mokyklų nėra daug. Klaidžiojančių ir plūduriuojančių yra dauguma, O ką daryti su skęstančiom mokyklom – padėti joms ar…? Deja, buvusios reformos nepadėjo mokykloms sustiprėti. Praeitos kadencijos Seimas priėmė bendrojo lavinimo mokyklų kaitos planą, o priemonių plano jam įgyvendinti nėra iki šiol. Geros mokyklos koncepcija patvirtinta, visų pripažįstama ir užsienio ekspertų gerai verrtinama, bet kai kurie veiksmai rodo visai priešingus vektorius. Tai ar mes priimam dokumentus tam, kad juos įgyvendintumėm, ar tam, kad kažkur juos nukištume? Pabaigai, mums reikia apsispręsti koks bus žiūros kampas į valstybinio – privataus sektorių plėtrą bei kokia bus strategija valstybinio – privataus sektorių plėtotės kontekste. Ar turi būti privatus sektorius reguliuojamas ir kaip tada jis reguliuojamas? Kuriam integralią švietimo sistemą, atskiras sistemas ar iš viso privataus sektoriaus, finansuojamo viešosiomis lėšomis, neturi būti? Turim atsakyti į šiuos metodologinius klausimus, o ne aklai klaidžioti ir klaidžiodami skęsti. O tai jau yra susitarimų, politinių susitarimų klausimas.
Violeta Ališauskienė, palaimintojo Teofilio Matuliono gimnazijos Lazdynuose direktorė savo komentare atkreipė dėmesį į tai, jog jų mokykla nuo 2010 m. yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga (buv. savivaldybės „Versmės“ mokykla) – katalikiška gimnazija, kurioje pagal įtraukųjį ugdymą besimokantys negalią turintys mokiniai sudaro net 17% nuo viso mokinių skaičiaus, o tėvų papildomas užmokestis tesudaro 30 eurų/mėn. Taigi, ši mokykla yra tikrai geras nevyriausybinės mokyklos pavyzdys. Tokių gerų pavyzdžių yra ir daugiau. V. Ališauskienė pastebėjo, kad būtų gerai, jog švietimo ministerijos specialistai ir politikai, kurie kuria įstatymus ir teisės aktus, ateitų į mokyklą ir patys padirbtų bei pamatytų kaip jie veikia praktikoje. Tada kitaip jiems atrodytų ir finansavimas, ir ugdymo programų turinys. Direktorė pastebėjo, kad nors mokykla turi, ko gero daugiausiai, specialiųjų poreikių mokinių, bet kokybišką švietimą jiems suteikti sugebėjo tik todėl, kad yra nevyriausybinė mokykla. Paradoksas, bet taip yra.
Vytenis Povilas Andriukaitis savo komentare pastebėjo, kad tikrai negalima visko palikti tėvų piniginėms. Konstitucijos 40 str. nustato labai aiškiai, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tauta, pritardama Konstitucijai referendumo būdu, gi pasisakė, kad ji nori atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Valstybė turi prižiūrėti visas ugdymo įstaigas, nesvarbu valstybinės jos ar privačios – ar jos atitinka šį Konstitucijoje suformuluotą tikslą. Tai, jeigu Konstitucija apibrėžia ilgalaikį tikslą, ar šitai neturi atsispindėti įstatymuose, vyriausybės nutarimuose ir kituose teisės aktuose bei ministerijų reglamentuose? Pvz., visos mokyklos pas mus turėtų būti pasaulietinės, tuo tarpu egzistuoja jezuitų ir kitos katalikiškos gimnazijos, išlaikomos savivaldybių ir valstybės lėšomis. Kita Konstitucijos nuostata teigia, kad asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas. O kaip tada su švietimo kokybe – ar ji gali būti skirtinga? Ne, visiems vaikams turi būti užtikrintas vienodai prieinamas kokybiškas švietimas. Taigi, visi vaikai turi būti traktuojami vienodai ir jiems visiems turi būti užtikrintas lygiaverčiai teisingas kokybiškas ugdymas. Jokia diskriminacija ir segregacija negalima. Konstitucija, beje, nustato, kad bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose (dabar kolegijos) mokyklose mokslas yra nemokamas. Liūdna, kad apie Konstitucijos normas nesusimąsto nei tėvai, nei savivaldybių specialistai ir mokyklų vadovai, nei, net ir politikai. Vadinasi, reikia spausti politikus ir švietimo vadovus, kad j
ie užtikrintų konstitucinių gėrių realizaciją praktikoje arba, priešingu atveju, reikia keisti Konstituciją.
Diana Jazukevičienė iš Šakių švietimo pagalbos tarnybos atkreipė dėmesį į mokyklų vadovų svarbą, jų vaidmenį buriant mokyklų švietimo komandas, nesvarbu valstybinės ar privačios šios mokyklos. Rimtas iššūkis ir savivaldybių administracijoms, ir nacionalinei švietimo agentūrai, kad į mokyklas ateitų gerai pasirengę specialistai, bet iš pašaukimo, o ne dėl kėdės.
Algis Vaičeliūnas, Stepono Kairio fondo direktorius savo komentare pastebėjo, kad taip, Konstitucija yra mūsų pagrindinis įstatymas ir jo būtina laikytis arba jį reikia peržiūrėti (keisti). A. Vaičeliūnas a
tkreipė dėmesį, kad, todėl, jog jis tarnavo daugelyje pasaulio šalių, jo vaikams teko mokytis įvairių šalių mokyklose, ir sugrįžę į Lietuvą jie vis nusistebėdavo, jog psichologinė aplinka mūsų mokyklose skiriasi nuo tos, su kuria jie susidūrė vakarų šalyse. Tačiau kodėl taip yra bičiulis Algis atsakymo nerasdavo ir nerado iki šiol. Jis pabrėžė, kad Lietuvos žmonės laikysis Konstitucijos tada, turbūt, kada tų privačių mokyklų poreikio nebebus. O kol valstybė neužtikrina mūsų vaikų ugdymo ir mokymo aukštos kokybės, tai tėvai, kurie tik išgali, stengsis savo vaikus leisti į privačias mokyklas. Todėl mūsų politikai turi daryti viską, tame tarpe ir per didesnį finansavimą bendrąjam ugdymui bei atlyginimų auklėtojoms ir mokytojams padidinimą, kad mūsų vaikai valstybinėse mokyklose gautų aukšiausio lygio ugdymą bei išsilavinimą. Tada ir privačių mokyklų poreikis atpuls savaime.
Baigiamosiuos pranešėjų pastabos.
Prof. Giedrė Kvieskienė, atsakydama bičiuliui V. P. Andriukaičiui, pastebėjo, kad visose mūsų mokyklose yra pilietinio ugdymo pamokos ir su Konstitucijos nuostatomis mokiniai taip pat supažindinami, tačiau, deja, nuo to jie netampa pilietiškai aktyvesni. Pagal švietimo indeksą Lietuva yra 25-oje vietoje – reiškia ne viskas švietimo sektoriuje pas mus yra blogai. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad ir nevyriausybinės/privačios mokyklos gali būti puikios. Todėl profesorė nesiūlo socialdemokratams kovoti su šiuo privačiu švietimo sektoriumi, o siūlo tobulinti jo reguliavimą ir valdymą. Pranešėja taip pat pastebėjo, kad pas mus vis dar nėra vieningos švietimo įstaigų stebėsenos ir tyrimų sistemos. Deja, pagal pasitikėjimą ir socialinį kapitalą Lietuva yra tik 156-oje vietoje. Todėl profesorė kvietė socialdemokratus ir toliau rodyti lyderystę, siekiant užtikrinti mūsų vaikams lygias starto galimybes ir lygiavertes ugdymo galimybes. Prof. G. Kvieskienė apgailestavo, kad Lietuva vienintelė Europoje iki šiol taip ir neįtvirtino savo teisės sistemoje pozityvios diskriminacijos principo. Tuo tarpu, dauguma mokyklų iki šiol šalinasi negalią turinčių vaikų ir neplėtoja įtraukiojo ugdymo. Pranešėja dar kartą pakvietė socdemus rodyti lyderystę kovoje už lygias galimybes visiems vaikams gauti kokybišką švietimą. Kartu ji pasidžiaugė, kad LSDP yra vienintelė partija šiemet pažymėjusi tarptautinę švietimo dieną.
Dr. Liutauras Gudžinskas, kalbant apie atitiktį Konstitucijai, išskyrė papildomų priemokų klausimą. Jis tikrai svarstytinas. Ryšium su tuo pranešėjas pastebėjo, kad Švedijoje papildomų priemokų nėra. Tai taip pat susiję ir su švietimo įstaigų finansavimu – jam padidėjus, priemokos turėtų išnykti. L. Gudžinskas nieko blogo neįžvelgė tame, kad egzistuoja katalikiškos mokyklos. Atvirkščiai, pats besimokydamas tokioje mokykloje, jis patyrė daug didesnę empatiją ir socialinę atsakomybę bei solidarumą, negu prieš tai besimokydamas savivaldybės mokykloje. Bičiulis Liutauras pabrėžė, kad žinios, aišku, svarbu, bet svarbu ir draugiški santykiai. Jis pastebėjo, kad nevyriausybinės ir privačios mokyklos į ugdymo procesą atnešė daug naujovių.
Alfonsas Brazas, apibendrindamas diskusiją, pastebėjo, kad dažnai yra didelis neatitikimas, pvz., kad ir toj pačioj Švedijoj (bet ir pas mus taip pat), tarp piliečių lūkesčių ir valdžios veiksmų. Dauguma žmonių, net ir tarp dešiniųjų rinkėjų, yra prieš privačių mokyklų plėtojimą ir už viešąsias (valstybines) mokyklas, tačiau valdžia toliau daro savo, plėtoja privačias mokyklas, tiesa dabar sugriežtinusi reguliavimą ir šitų privačių mokyklų valdymą. Antra, akivaizdu, kad nevyriausybinės ir privačios mokyklos turi būti efektyviai reguliuojamos ir valdomos (effective regulation and governance of private schools), tame tarpe, turi būti kontroliuojami jų finansai, jeigu jos yra finansuojamos savivaldybių ir valstybės lėšomis. Trečia, konkurencija tarp mokyklų, paremta rinkos principais (market – based principles), nėra tinkamas dalykas švietimui, nes mokykla, tai ne šaldytuvų parduotuvė. Mokyklos tikrai neturėtų konkuruoti savo abejotinais reitingais, ypač tos (elitinės), kurios susiurbia 10% gabiausių mokinių, su visom likusiom, kurios moko visus mokinius, su įvairiais gabumais. Pabaigai, mums visiems reikia daugiau dėmesio skirti Equity (lygiaverčiai teisingam ugdymui), o ne tik Equality (lygioms galimybės), nes šitai ignoruojant, starte gali būti lygios galimybės, o finiše akivaizdžiai nevienodos perspektyvos.
Prof. Vilija Targamadzė, pabrėžė metodologijos svarbą, atkreipdama dėmesį į tai, kad yra du dipoliai: arba sistema tarnauja žmogui, arba žmogus tarnauja sistemai. Šiuo metu, dėl įvairiausių biurokratinių nuokrypų, yra taip, kad mes visi puolam aptarnauti sistemą. Jeigu sistema tarnaus žmogui, tai atsiras ir įtraukusis ugdymas, o ne tik bus akcentuojama specialiųjų poreikių vaikų integracija. Atsiras ir alternatyvos, didaktinės alternatyvos, mokyklų įvairių alternatyvos ir t.t. Laukia nacionalinis susitarimas dėl švietimo. LSDP frakcija Seime delegavo derėtis ir tartis prof. Viliją Targamadzę ir bičiulį Tomą Bičiūną. Mums reikia aiškiai susidėlioti ko mes norim iš šio susitarimo. Nacionalinio susitarimo idėja kilo Vilniaus universiteto forumui Consilium Educationis. Deja, iki šiol ji, dėl įvairių peripetijų, liko neįgyvendinta. Mums reikia aiškiai apsibrėžti viziją ir ieškoti kelių kaip ją įgyvendinti, nes šiandien tie mūsų pamąstymai yra tokie pabiručiai. O kai yra aiški vizija, tai ją ir įgyvendinti lenviau, kaip ir visa ką gyvenime.
