Lietuvoje valstybės tarnyba vis dar pristatoma kaip „garbinga pareiga“. Net atsiranda naivuolių, kurie darbą valstybinėje įstaigoje laiko prestižu. Tačiau realybė dažnai primena baudžiavą: milžiniškas krūvis, aukščiausi reikalavimai, atsakomybė už milijonus eurų ar net žmonių likimus – ir atlygis, kuris priverčia skaičiuoti centus.
Pažvelkime į kelias sritis. Vaiko teisių specialistai dirba su sudėtingiausiomis šeimų tragedijomis, sprendžia klausimus, kur kiekviena klaida gali kainuoti vaikui gyvenimą. „Sodros“ darbuotojai aptarnauja tūkstančius žmonių, valdo jautriausius duomenis, sprendžia pensijų bei pašalpų klausimus. VMI specialistai – žmonės, nuo kurių priklauso valstybės biudžeto surinkimas. O ką jie gauna mainais? Atlyginimus, kurie dažnai nesiekia net privataus sektoriaus administratoriaus algos.
Nenuostabu, kad jaunimas nebenori eiti į valstybės tarnybą. Kodėl gabus, energingas žmogus turėtų rinktis darbą, kuriame ne tik atlyginimas menkas, bet ir visuomenės požiūris dažnai pašaipus: „valdininkai veltėdžiai“. Tuo tarpu realybė priešinga – dauguma tų žmonių dirba iki išsekimo, viršydami darbo laiką, bet be jokio pripažinimo. Nei finansinio, nei moralinio. Dažnai jie nesulaukia dėkingumo ne tik iš visuomenės, bet ir iš savo vadovybės, kuriai svarbiau skaičiai, ataskaitos ir KPI, o ne tikras darbo efektyvumas ar pavaldinio savijauta.
Visa tai kuria pavojingą užburtą ratą: kvalifikuoti specialistai išeina, jų vietoje lieka vis mažiau norinčių, todėl darbo našta dar labiau išauga, o sistemos kokybė krenta. Valstybė pati save stumia į skurdo spąstus. Kaip gali veikti institucijos, jei jose dirba ne tie, kurie galėtų geriausiai, o tie, kurie dar kažkaip išgyvena?
Ką daryti?
Pirmiausia, valstybė turi nustoti žiūrėti į tarnybą kaip į pigią darbo jėgą. Orus atlyginimas turi būti norma, o ne premija už ištikimybę. Jei norime kokybės, turime už ją mokėti.
Antra, būtina mažinti biurokratinį spaudimą. Šiandien daugelis pareigūnų dirba ne žmonėms, o dokumentams. Kalnai ataskaitų, pažymų, formų ryja laiką, kurį jie galėtų skirti realiam darbui.
Trečia, darbuotojai turi suprasti: niekas už juos kovoti nepradės. Jei kiekvienas tyliai kentės, niekas nesikeis. Reikia drąsos jungtis į profesines sąjungas, kurios civilizuotame pasaulyje yra vienas stipriausių įrankių siekiant pokyčių. Skandinavijoje profsąjungos užtikrina ne tik didesnius atlyginimus, bet ir aiškias darbo taisykles, psichologinę sveikatą saugančias darbo valandas, pagarbią darbdavio laikyseną. Kodėl Lietuva turėtų būti išimtis?
Laikas nubusti
Valstybės tarnyba negali būti spąstai. Ji turi būti vieta, kur gabūs žmonės nori dirbti, nes jaučia prasmę ir gauna už tai deramą atlygį. Jei šiandien nieko nedarysime, rytoj liksime be specialistų, kurie saugo mūsų vaikus, tvarko socialinę sistemą ar užtikrina mokesčių surinkimą.
Todėl laikas pasakyti aiškiai: valstybės tarnautojas nėra baudžiauninkas. Jis yra visuomenės stuburas. O stuburą reikia saugoti, nes be jo valstybė ilgai neišsilaikys.
